Portalas investuotojams Market Leadernaujienos, analitika, prognozės

Penktadienis, liepos 28, 10:02 (GMT +02:00)




MT-ECN.Tarpbankiniai spredai nuo 0 punktų, maža komisija. ECN prekyba žinomame terminale!

Aktualijos investuotojams

Senstančių tautų reitingas: kuriose valstybėse tikėtina krizė?

Senstančių tautų reitingas: kuriose valstybėse tikėtina krizė?

Iš apsišaukėlių „specialistų“ „tautų senėjimo“ klausimais dažnai galima išgirsti  - civilizuotam pasauliui laikas atsikratyti pensininkų. Pensininkai tempia mus žemyn, senolių nėra kam maitinti, greit dirbančiųjų išvis nebeliks, o pensijų fondas ištuštės. Apie katastrofą kalbama jau seniai,  kviečiant nedelsiant imtis gelbėjimo priemonių: ilginti pensinį amžių. Ar verta kalbėti apie katastrofą, kokie gyventojų senėjimo reikalai įvairiose valstybėse ir ko šioje srityje galima tikėtis, nagrinėjo portalo „Market Leader“ analitikai.

Kaip „sensta“ įvairios tautos

Yra žinoma, kad „gyventojų senėjimo“ problema aktualiausia išsivysčiusiose Europos šalyse. Jeigu, pavyzdžiui:
- Australija ir JAV dar ir šiandien demonstruoja gyventojų skaičiaus prieaugį, tai iš Europos valstybių tuo pasigirti gali visai nedaugelis - Kipras, Didžioji Britanija, Šveicarija;
- o štai Italijoje, Prancūzijoje ir ypač Vokietijoje „gyventojų senėjimo“ problema pasireiškia ryškiausiai. Sparčiausiai sensta Vokietijos gyventojai: nuo 1950 metų vyresnių negu 65 metų amžiaus žmonių skaičius išaugo dvigubai ir iki 2060 metų padidės dar beveik dvigubai. Gimstamumas Vokietijoje pats mažiausias Europoje. Moterys Vokietijoje gyvena vidutiniškai iki 82 metų amžiaus, vyrai – iki 78. Be to, visoje Vokietijoje pensininkai sudaro daugiau kaip 18% iš aštuoniasdešimt dviejų milijonų gyventojų. Italijoje - šiek tiek mažiau negu 17%, o štai Prancūzijoje ir visus 20%, nepaisant to, kad gyventojų senėjimo tempai ten yra mažesni, negu Vokietijoje. Tai paaiškinama tuo, kad pensinis amžius Prancūzijoje yra pats mažiausias Europoje - 60 metų.

Auga ir BVP dalis, kurią įvairios valstybės išleidžia pensinio amžiaus piliečiams remti. JAV ji sudaro apie 6% (nuo 1935 metų padidėjo trisdešimt kartų), Turkijoje - 8%, Italijoje net 14%.

Posovietinių šalių padėtį sunkina tai, kad „gyventojų senėjimas“ jose iš esmės vyksta „iš apačios“. Tai yra, ne dėl gyvenimo trukmės ilgėjimo (Ukrainos ir Rusijos gyventojai-vyrai vidutiniškai nesulaukia ir  65 metų), o dėl gimstamumo mažėjimo. Pagal oficialią statistiką pensininkų skaičius:
- Lietuvoje - apie 1,3 mln. dirbančiųjų („Creditreform Lietuva“ tyrimo duomenys, 2012, liepa) ir apie 701,2 tūkst. pensinio amžiaus žmonių (SD 2001 m. duomenys).
- Ukrainoje susilygino su dirbančiųjų skaičiumi,
- Rusijoje pagal kai kuriuos duomenis net viršijo, tai yra, situacija yra dar blogesnė, negu „tradiciškai senstančioje“ Vakarų Europoje. Tačiau čia ekspertai nurodo tam tikrą manipuliavimą procentais: pavyzdžiui, Rusijoje į dirbančiųjų skaičių kai kurios agentūros dėl nesuprantamų priežasčių neįtraukia dvidešimt penkių milijonų OMON personalo (įskaičius juos, dirbančiųjų skaičius viršija pensininkų skaičių – šešiasdešimt milijonų prieš keturiasdešimt),


Be to, kalbant apie šią problemą, taip pat būtina atsižvelgti ir į nelegalaus užimtumo faktą. Kai kalbama, kad mokesčiai neužpildo tiek, kiek būtina, pensijų fondo, tai, visų pirma, todėl, kad mokesčiai nesurenkami, o ne dėl pensijų fondo „išpūtimo“. Bet, kad ir kaip bebūtų, „gyventojų senėjimo“ problema yra aktuali. Lietuvoje vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, sudaro 840 Lt.  (2012 m., sausis), o, pavyzdžiui, gretimoje Ukrainoje vidutinė pensija oficialiais duomenimis - 1 tūkstantis 225 grivinos (apie 403 litai), Rusijoje - 8293 rubliai (apie 705 litai). Pareigūnų tvirtinimais, šių išmokų krūvis gula ant dirbančiųjų piliečių pečių, kurių vis mažėja, nes mažėja „jaunųjų pastiprinimas“.

Gimstamumo ribojimo politikos ir tuo pat metu šuoliško gyvenimo lygio pagerėjimo vaisius skina Kinija.
Šiandien pagyvenusio amžiaus žmonių dalis (virš 60 metų) Kinijoje siekia dvylika procentų bendrojo gyventojų skaičiaus. Pasak Kinijos pareigūnų, tas posūkis gyventojų amžiaus struktūroje, kuris Europos valstybėse vyko šimtmetį, Kinijoje atliktas per mažiau nei dvidešimt metų. Tačiau šiuo atveju sunkumų atsiranda todėl, kad gyventojų senėjimui nėra pasiruošusi pagyvenusių žmonių namų ir medicinos priežiūros įstaigų sistema. Tačiau apie „finansinę“ šios problemos pusę, apie tai, kad „senų žmonių netrukus nebus kam maitinti“, kinai kalba daug rečiau, negu europiečiai ir, tuo labiau, posovietinių valstybių pareigūnai. Tai susiję su faktiniu vieningos pensijų sistemos nebuvimu valstybėje: pensija mokama tik tam tikroms gyventojų kategorijoms. Pensija nedidelė, tačiau garbaus amžiaus žmonės Kinijoje turi daug lengvatų: dalinį arba net visišką atleidimą nuo komunalinių paslaugų mokesčių, nemokamą naudojimąsi viešuoju transportu, nemokamą įėjimą į daugelį viešųjų vietų. Tačiau Kinijos kaime senolius palaiko tik klanas; todėl Kinijoje baisus ne pats gyventojų senėjimas, o jaunimo iš kaimo vietovių į miestus nutekėjimas (dėl to vyresnio amžiaus ūkininkai rizikuoja likti visiškai be paramos).

Apibendrinus, apytikriai duomenys, pagal pensininkų procentą, kai kuriose šalyse atrodo taip:

 



Keletą pastarųjų metų daugelis šalių ėmėsi priemonių įvairiais būdais didinti pensinį amžių:
- Lietuvoje priimtas sprendimas pensinį amžių didinti nuo 2012 metų, kasmet pridedant po 4 mėn. moterims ir po 2 mėn. vyrams. Einant tokiu keliu 2026 m. būtų pasiektas 65 m. amžius abiems lytims. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje, 2011 metų Statistiko departamento duomenimis – moterų – 77,5, vyrų – 66,9.
- Ukraina priėmė programą palaipsniui didinti pensinį amžių (moterims iki 60 metų, vyrams iki 62),
- Prancūzija numato palaipsniui didinti pensinį amžių iki 68 metų (nors visai neseniai atšaukė padidinimą nuo 60 iki 62 darbuotojams, turintiems didelį darbo stažą),
- Italija – iki 67 metų,
- Estija - iki 65,
- Švedijoje pasigirsta siūlymai pensinį amžių didinti iki 70 metų. Pažymėsime, kad vidutinė gyvenimo trukmė Švedijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje yra apie 80 metų.

Atkreipkite dėmesį: lentelė akivaizdžiai nesuteikia pagrindo daryti kokias nors vienareikšmes išvadas. Panagrinėkime Ukrainos pavyzdį: „didžiulis“ dabartinis pensininkų procentas Ukrainoje nuo 1996 metų kiekio skiriasi tik 2%. Be to, absoliučia išraiška, tuomet pensininkų buvo milijonu daugiau – 14 487 000 (28,4% visų Ukrainos gyventojų skaičiaus 1996 metais). Be to, iš nurodytų lentelėje beveik 30% pensininkų toli gražu ne visi senatvės pensininkai, tokių 2012 metų sausio 1 d. buvo tik 23%. Čia panašių niuansų begalė, todėl tenka kalbėti tik apie tendencijas ir tai labai atsargiai. Pavyzdžiui:
- 1980 metais kiekvienam pensininkui Ukrainos SSR teko du dirbantieji,
- artimiausiu metu Ukrainoje santykis jau gali būti 1:1. Tačiau ekspertai dar kartą pabrėžia: reikia atsižvelgti ne tik į amžiaus struktūros, bet ir į užimtumo struktūros pokyčius. Akivaizdu, kad nelegaliai dirbančių ukrainiečių šiandien yra daug daugiau, negu 1980 metais. Gal ši problema yra daug svarbesnė negu „gyventojų senėjimas“?

Savaime aišku, kad pensininkų procentas nėra tiesiogiai susijęs su tautos „senėjimu“, nes pensininkas – ne amžiaus, o socialinio statuso charakteristika, kurią apibrėžia teisės aktais (t. y. dirbtinai) nustatoma riba. Daugelis ekspertų sutinka su tuo, kad šalys, kuriose pensininkų yra daugiau nei 20 procentų (vienas penktadalis visų gyventojų), jau yra kritiniame taške. Šių šalių pensijų fondai gali neišlaikyti augančio krūvio, jeigu nebus reformuota pensinio aprūpinimo sistema. Tačiau yra ir kitokių nuomonių.

Gyventojų senėjimas: mitas ir realybė

Bendrai priimtas požiūris į gyventojų senėjimą yra toks: civilizacijos raida šiandieniniame etape vystosi taip, kad daugumoje šalių daugėja vyresnio amžiaus žmonių ir mažėja jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių, tai yra dirbančių gyventojų. Kartu su senėjimu paprastai primenamas ir gimstamumo mažėjimas: taip sakant, būtent gyventojų senėjimo ir mažėjančio gimstamumo derinys sukelia krizę - tiek demografinę (gyventojai „neatsinaujina“), tiek ir ekonominę (dirbančių mokesčių mokėtojų skaičius susilygina su pensininkų skaičiumi, o palaipsniui tampa net mažesnis), dėlto šaltiniai pensijų fondų užpildymui senka. Paprastai visuotinai priimtinoje išvadoje pareiškiama apie artėjantį socialinio aprūpinimo sistemų bankrotą ir būtinumą skubiai priimti „nepopuliarias“ priemones (pirmiausia – didinti pensinį amžių). 

Teisinga čia tik viena: vaikų ir jaunimo dalis gyventojų sudėtyje tikrai palaipsniui nusileidžia vyresnio amžiaus žmonių daliai. Kalbant apie šio proceso „kriziškumą“, yra daug štampų ir stereotipų, ne visada turinčių realius pagrindus.

Gyventojų „senėjimo“ priežastis išsivysčiusiose šalyse (pavyzdžiui, Japonijoje, Vokietijoje) -  tai, pirmiausia, mirtingumo sumažėjimas. Medicina, gyvenimo būdo pokyčiai lemia tai, kad kartų išmirimas lėtėja. Akivaizdu, kad vaikų mirtingumas taip pat mažėja (dar prieš šimtmetį vaikų mirdavo daug daugiau negu dabar). Vaikų išgyvena daugiau, negu anksčiau, atitinkamai darbingo amžiaus gyventojų reprodukcija turėtų būti palaikoma. Tačiau Europai būdingas gimstamumo mažėjimas sumažina šią tendenciją iki minimumo.

Reikia įsisąmoninti, kad gimstamumo mažėjimas - tai, visų pirma, dėsninga, natūrali žmonijos reakcija į  gyvenimo trukmės didėjimą.
Jeigu būsime visiškai tikslūs - tai evoliucija. Tam, kad būtų sumažintas atotrūkis tarp žmonijos galimybių ir poreikių, čia veikia poreikių mažėjimo mechanizmas, sukeliantis demografinio augimo sulėtėjimą arba sustabdymą.

Atkreipkite dėmesį į tą pačią Vokietiją: pagal kokybę su Vokietijos medicina gali konkuruoti, ko gero, tik Šveicarijos ir Izraelio, kurios, vienok, žymiai nusileidžia jai pagal jos prieinamumą. Todėl Vokietijos gyventojai sensta, todėl Vokietijoje mažėja gimstamumas - tai gyventojų savireguliacija. Tie, kurie lieja ašaras dėl „gyventojų senėjimo“, remiasi pseudo-norma, kai  visuomenės amžiaus struktūra yra pateikiama kaip piramidė (pagrindas - daug jaunimo, viršūnė – mažai senolių). Bet ta pati piramidė visai nėra vienintelis amžiaus struktūros variantas. Juk ji ir natūrali nebuvo, tiesiog mirdavo daugybė senų žmonių ir mirdavo pakankamai anksti, štai ir gavosi piramidė. Ar verta dėl jos aimanuoti ir liūdėti?

Humanitariniu požiūriu ši situacija yra ypatingai teigiama. Ir jokiomis formulėmis ir grafikais to nepaneigsi. Pirma, ilgas gyvenimas - daugiau pasiekimų, pilnesnė savirealizacija. Antra, daug kartų šeimoje (o anksčiau labai retai buvo sutinkamos šeimos, gyvenančios su gyvais proseneliais ir prosenelėmis) - tai reikšmingesnė kultūrinė bazė, efektyvesnis tęstinumas, galimybė jaunimui įgauti  įvairesnės ir tvirtesnės gyvenimo patirties.

Bet kaip su ekonomika? Reguliariai girdisi grėsmingi pareiškimai: pensijų fondai tuštėja, nėra kam mokėti mokesčius ir senolių maitinti taip pat nėra kam.

“Gyventojų senėjimo“ problema ir jos sprendimo variantai

Specialistų-demografų nuomone (A.Višnevskis, G. Bosbachas (A.Višnevskyj, G.Bosbach), „populiarinant“ idėją apie tai, kad „gyventojų senėjimas“ - tai katastrofa, nemažą vaidmenį atlieka valstybiniai pareigūnai. Be to, apokaliptinės prognozės vienodu intensyvumu skambėjo toje pačioje Europoje ir aštuoniasdešimtaisiais, ir penkiasdešimtaisiais, ir net dvidešimtaisiais dvidešimtojo amžiaus metais.

Šiandien ministrai, deputatai ir pensijų fondų valdytojai nuolat primena, kad pensininkų išlaikymas vykdomas dirbančiųjų sąskaita. Jiems naudinga pateikti „gyventojų senėjimo“ problemą, kaip pasaulinės tvarkos klaidą, kaip stichinę nelaimę. Juk kaip kovos priemonė paprastai siūlomas pensinio amžiaus didinimas. Esą, dirbti nėra kam, o pensininkų labai daug.

Vietos pareigūnai mėgsta pritarti užsienio patirčiai - Europos šalyse, esą, vyrai išeina į pensiją 65 metų, o net ir 67-68. Visai neseniai pensinis amžius buvo pailgintas daugelyje Europos šalių, pavyzdžiui, Italijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Tiesa, čia dėl kažkokių priežasčių nepaminėta, kad po to išėjimo į pensiją vietos vyrai dar gyvena dešimt metų, ne mažiau. O posovietinėse valstybėse tokiame pensiniame amžiuje pensininkų tiesiog gali nebelikti (nepaisant optimistiškų, tačiau menkai pagrįstų  Rusijos valdžios pareiškimų, kad 2018 metais ruso vidutinė gyvenimo trukmė pasieks 68 metus). Tai, žinoma, pareigūnams visiškai tiktų.

Esmė ta, kad pensininkų išlaikymas visiškai nėra išimtinai asmeninis dabartinių dirbančiųjų apkrovimas. Šiuolaikinėje visuomenėje yra dvi išlaikytinių grupės: vaikai ir pensininkai. Vaikai gyvena  iš „kredito“, kuris jiems suteikiamas, remiantis jų būsimąja darbo veikla. Anksčiau, kai kūdikių mirtingumas buvo didelis, šis „kreditas“ dažnai nueidavo vėjais. Šiandien, dėl mažėjančio gimstamumo, našta socialinei ekonomikai mažėja šios išlaikytinių grupės sąskaita. Tai svarbu, nes vaikai - „gryni“ arba visiški išlaikytiniai. Tačiau pensininkai - tai visai kita išlaikytinių grupė:

- visų pirma, savo darbu jie jau įnešė savo indėlį į socialinės ekonomikos plėtrą.
Nūdienos dirbantieji daugiausia naudojasi tuo, ką sukūrė šiandieniai pensininkai. Taip pat ir dabartine gamyba, būtent, pastatais, kuriuose dirba dabartiniai „maitintojai“. Taigi, pensininkus tik iš dalies galime vadinti išlaikytiniais, kai tuo tarpu dirbantieji apmoka savo „vaikystės“ kreditą.

- antra, pensininkai turi tokią pat teisę į gamtinių išteklių naudojimo rentą, kaip ir visi kiti šalies piliečiai.

- trečia, net ir posovietinių šalių visuotinės gerovės lygis žymiai išaugo,
lyginant net su dvidešimtojo šimtmečio viduriu (kartu su darbo našumu). Išlaikyti pensininką šiandien visuomenei daug lengviau, negu tuomet - net esant „katastrofiškam“ dirbančiųjų ir pensininkų santykiui vienas prie vieno. Be to, nereikia pamiršti, kad pensininkų visuomet yra mažiau, nei buvo dirbančiųjų jų kartoje, kurių sankaupos (sudaiktintas darbas) yra visuomenės naudojamos šiandien.

Atsižvelgiant į paminėtus faktus, nuolat siūlomi „gelbėjimo mechanizmai“:
1) propaguojamas pensinio amžiaus didinimas,
2) pateikiami siūlymai mažinti piliečių, turinčių teisę gauti priešlaikinę pensiją, kategorijų skaičių,
3) siūloma didinti normatyvinį darbo stažą. Nereikėtų pamiršti ir to, kad pailginus pensinį amžių, automatiškai padidės ir be to jau nemažas nedarbo lygis.

O štai šalyse, kuriose veikia tik valstybinė pensijų sistema, perėjimo prie kitokio pensijų sistemos organizavimo ir darbo principo būtinybė yra akivaizdi.
Užtenka pažvelgti į mūsų pateiktą lentelę. Valstybinės pensijų sistemos atsirado ir vystėsi visiškai kitomis sąlygomis.
Šiandien pensijų sistema turėtų būti labiausiai susijusi su ankstesniu dabartinio pensininko darbo indėliu, su jo darbo užmokesčiu. Valstybinės pensijų skirstymo sistemos išsaugojimas neleistų visuomenei prisitaikyti prie naujos socialinės situacijos. Kaupiamosios pensijos arba galimybė savarankiškai taupyti pragyvenimui labiau atitinka dabartinę padėtį. Tačiau priemonių šia kryptimi reikėtų imtis nedelsiant ir jos neturėtų būti staigios.

Kartu ekspertai pažymi: visiškas solidarios pensijų sistemos atsisakymas būtų ne tik nemoralus, bet ir nemokšiškas. Tik solidari pensijų sistema leidžia išlaikyti pensininkus, kaip ekonomiškai aktyvų sluoksnį, kaip ekonomikai būtinus vartotojus. Kitas reikalas, kad ją galima ir reikia reformuoti bei papildyti. Bet - neatsisakyti. Solidarumo dalis pensijų sistemoje būtina.  Kalbos iš serijos „atidėkite senatvei patys, niekuo nepasikliaukite“ pernelyg patogios valstybei, kuri lengvai nusiima nuo savęs atsakomybę už žymią savo piliečių dalį. O už tokias sentencijas, kaip „pensininkai –dykaduoniai“, apskritai būtina bausti, kaip už antivisuomeninį elgesį“.

Pasaulyje naudojamas visas potencialių sunkumų, kuriuos iššaukia gyventojų senėjimas, išvengimo priemonių kompleksas (potencialių, nes ten senėjimas, nors ir prasidėjo anksčiau, bet vyksta lėčiau), o kartu ir nevyriausybinių pensijų fondų plėtra bei specialių darbo vietų pensininkams kūrimas.

Žinoma, tiesiogiai taikyti šias priemones  Rusijoje ar Ukrainoje būtų beprasmiška, nes situacijos per daug skirtingos. Tačiau imti pavyzdį šios šalys pilnai galėtų. Ir tai būtų kur kas efektyviau, negu biurokratiniai pareiškimai, kad „žmonės greitai išeina iš rikiuotės, o valstybė neturėtų už tai mokėti“. O paaiškėja, kad žmonės šiandien gyvena ilgiau, o tai, pasak jų oficialių pareiškimų, yra labai ir labai blogai...

Ar yra ryšys tarp tautos senėjimo ir jos valiutos kurso?
Žinoma, toks ryšys egzistuoja, tačiau jis yra netiesioginis ir niekas rimtai neužsiėmė šia Forex fundamentinės analizės ilgalaikio prognozavimo kryptimi, sakė Masterforex-V Akademijos  ekspertai. Kuo didesnis pensininkų procentas - tuo didesnė našta tenka valstybės biudžetui, apmokestinimams. Tačiau šis faktorius kol kas neturi jokios įtakos Forex rinkai.

Paskelbimo data: 2012-10-29 14:06 Tekstas: Masterforex-V Akademija
Įterpti į BLOG'ą

Trampo politika atima iš JAV pagrindinį vaidmenį vakarų pasaulyje

Ekspertų tarpe dabartinio JAV prezidento Donaldo Trampo politika kelia susirūpinimą. Daugelio apžvalgininkų nuomone, dėl valstybės vadovo politikos JAV gali prarasti savo, kaip Vakarų pasaulio lyderės, pozicijas.

 

CNN televizijos kanalo vedantysis, politologas, ekspertas tarptautinių santykių srityje Faridas Zakarija (Fareed Zakaria) savo „The Washington Post“ publikacijoje rašė, kad pastarieji Donaldo Trampo žingsniai suvienijo Europą taip, kaip to nesugebėjo padaryti net Rusijos prezidentas Putinas. Visiškai tikėtina, kad Vakarų pasaulio dabartinis JAV prezidentas nesužlugdys, tačiau Vašingtonas rizikuoja prarasti savo vadovaujantį vaidmenį.

Paskelbimo data: 2017-07-26 18:42

„Goldman Sachs“ pataria investuotojams vengti rublio

Investicinis bankas „Goldman Sachs“ pataria investuotojams nutraukti procentinių palūkanų (carry trade) žaidimą Rusijos rubliais ir pereiti prie kitų besivystančių šalių valiutų.

 

„Goldman Sachs“ strategų rekomendacijos buvo viešai paskelbtos liepos 18 dienos apžvalgoje. Jie paskelbė apie rublio ir dar kelių besivystančių šalių valiutų augimo potencialo išsekimą.

Paskelbimo data: 2017-07-25 17:26

Kiek kainuoja nuskristi į Marsą?

Verslininkas, SpaceX ir Tesla kūrėjas Ilonas Maskas (Elon Musk) mano, kad yra būtina įsisavinti naujas technologijas, kad būtų galima ženkliai sumažinti žmogaus skrydžio į Marsą išlaidas. Dabar vieno asmens nusiuntimas į „Raudonąją planetą“ kainuotų 10 mlrd. dolerių - tai yra labai didelė suma, bet yra visai įmanoma ją sumažinti iki 200 tūkstančių. Esant tokiai kainai į Marsą būtų galima siųsti dideles žmonių grupes.


Paskelbimo data: 2017-07-14 08:10

Kaip Kinija investicijomis pavergė pusę Afrikos

Dešimtis milijardų eurų Kinijos vyriausybė skiria Pekinui strategiškai svarbioms šalims. Strategiškai svarbių valstybių sąrašas apima nemažai Afrikos kontinento šalių.

 

Savo publikacijoje Prancūzijos leidiniui „Le Monde“ apžvalgininkas Sebastijanas Le Belzik (Sebastien Le Belzic) rašo, kad nuo 2000 metų Kinijos bankai ir įmonės skyrė 77 mlrd. eurų padėti šalims, turinčioms strateginę reikšmę Kinijai. Neseniai Kinijos televizijos žiūrovams buvo rodomas naujas dokumentinis filmas, pavadinimu „Mano traukinys, mano istorija“, kuris yra odė Pekino investicijoms į Afrikos šalis.

Paskelbimo data: 2017-07-13 08:58

Kuo dabartinės mobiliųjų prietaisų baterijos skiriasi nuo ankstesnių kartų baterijų

Šiuolaikiniai išmanieji telefonai nuo Nokia 3310 tipo mobiliųjų telefonų skiriasi ne tik techninėmis specifikacijomis, bet ir baterijų tipais, tačiau daugelis įmantrių mobiliųjų prietaisų savininkų iki šiol juos pakraudami vadovaujasi žinomos „plytos“ epochai aktualiais patarimais. Daugiau informacijos apie tai, kuo šiuolaikinių išmaniųjų telefonų baterijos skiriasi nuo ankstesnių kartų baterijų, pateikia portalo „Market Leader“ žurnalistai.

Paskelbimo data: 2017-07-12 18:31

Vokietijoje išleista 0 eurų nominalo kupiūra

Kaip pažymima portale „Market Leader“, Vokietijoje pasirodžiusi nauja neįprasta eurų nominalo kupiūra nėra atsiskaitymo priemonė, tačiau ji yra tikra. Jos išleidimui pritarė Europos Centrinis bankas ir atspausdintas banknotas visiškai atitinka technologijas: popieriaus, vandens ženklų, kitų apsaugos ženklų - viskas, kaip ir kitų nominalų kupiūrose.

 

Paskelbimo data: 2017-07-07 08:27

Tendencijos analizė FOREX indikatorių pagalba

Indikatoriai yra puiki tendencijos analizės priemonė, sako ekspertai. Jie iki minimumo sumažina pačią susidariusios padėties vertinimo procedūrą ir sumažina klaidingo sprendimo priėmimo tikimybę. Todėl prekeivis gali tikėtis gauti daugiau finansinės naudos, esant toms pačioms prekybos sąlygoms. Tačiau, nusprendus nustatyti indikatorių savo terminale, kiekvienas mūsų susiduria su sudėtingu pasirinkimu, juk jų yra daug daugiau, nei galime įsivaizduoti.

Paskelbimo data: 2017-07-06 07:33

Deividas Rokfeleris - Žmogus, kuris bandė suvienyti pasaulį

Prieš kelias savaites savo 102-ąjį gimtadienį būtų šventęs Deividas Rokfeleris (David Rockefeller) - visame pasaulyje žinomas milijardierius, įgijęs daugelio žmonių pripažinimą ir meilę dėl savo labdaringos veiklos. Tačiau šių metų kovo mėnesį visus sukrėtė liūdna žinia - Deividas Rokfeleris mirė miegodamas savo dvare Pokantiko-Hils, Niujorko priemiestyje. Jis buvo vyriausias Džono Rokfelerio (John Rockefeller) - pirmojo istorijoje dolerinio milijardieriaus, naftos magnato, anūkas.

Paskelbimo data: 2017-06-30 09:33

Paskelbtas pačių populiariausių pasaulio automobilių reitingas

Konsultacinė firma focus2move paskelbė 1-ojo 2017 metų ketvirčio automobilių pardavimo visame pasaulyje statistinius duomenis.

Paskelbimo data: 2017-06-27 07:50

Ar moderniam biurui reikalingas ping-pongo stalas, hamakai, sauna?

Naujų IT kompanijų tarpe populiarėja idėjos derinti darbą ir laisvalaikį - biuruose statomi ping-pongo stalai, hamakai ir net įrengiamos saunos.Išsamiau apie tai, ar galima suderinti darbą ir laisvalaikį bandė išsiaiškinti portalo „Market Leader“ žurnalistai.

Paskelbimo data: 2017-06-23 09:14