Portalas investuotojams – Market Leader – naujienos, analitika, prognozės

• Trys Masterforex-V knygos
• Atsiliepimai apie Akademiją
• Masterforex-V Akademijos Forumas

Italija išgyvens ar palaidos Europos Sąjungą?

 Italija artimiausiu metu gali tapti ne tik Europos, bet ir viso pasaulio dėmesio centru. ES krizė, su didele numatyta tikimybe, kol kas palietė tik „periferines Europos Sąjungos šalis“ – Airiją, Portugaliją, Graikiją, Vengriją ir Rumuniją. Ar įveiks krizę 4-oji pagal BVP ES šalis Italija (kaip ir 5-oji pagal BVP Ispanija), ar Ispanija su Italija nusmuks žemyn - nuo to priklauso ekonominė ir politinė Europos  bei pasaulinės ekonominės krizės ateitis, paaiškino Masterforex-V Akademijos Vakarų Europos treiderių ir investuotojų bendruomenės ekspertai. Italija – tai ne tik muziejus po atviru dangumi, turistų rojus ir šalis, kuri įkūrė ES. Tai 10-oji šalis pagal pasaulio ekonomikos galingumą, kurią UniCredit bankų grupės analitikai pavadino „pačia stambiausia tarp pažeidžiamų šalių ir pačia pažeidžiamiausia tarp stambiausiųjų“. Jeigu krizė įsisuks į „smarkiųjų italų“ tarpą, įpratusių gyventi nieko neatsisakant, kurių pajamos vienam gyventojui pagal PGP (perkamosios galios paritetas) sudaro 30.000 USD –„revoliucinė situacija Rumunijoje“ ir „masiniai streikai Graikijoje“ pasauliui atrodys tik „gėlytės“. 

Italijoje, kaip ir kitose save gerbiančiose šalyse, buvo nuosavas ekonominis stebuklas (II boom), tiesa, seniai - jos ekonominis suklestėjimas atiteko pokario metams (daugiausiai 1950–60-tiems). Fellini filmas “Saldus gyvenimas“ atspindi italų visuomenę, išgyvenančią ekonominį pakilimą po daugelio skurdo metų. Nuo 1964 metų ekonominis augimas kasmet sudarė vidutiniškai 8%. To pasekoje, agrarinė - industrinė šalis tapo viena labiausiai išsivysčiusių  pramonėje ir pateko tarp pasaulio lyderių. Reikėtų paminėti, kad nieko naujo italų ekonomikos stebuklo mechanizme nebuvo ir vyravo pagrindiniai principai: stambios investicijos į pagrindines gamybos šakas (tame tarpe ir Maršalo plano sąskaita), masinis valstiečių persikėlimas į miestus (per trumpą laiką iš kaimo išėjo 1,8 mln. žmonių) bei žymus darbo jėgos perteklius, kuris leido išlaikyti žemą darbo užmokesčio lygį gamyboje ir sustiprino itališkų prekių konkurencingumą. Taip pat valstybės įsikišimas į ekonomiką, nukreiptas į pelningesnių arba didesnes investicijas reikalaujančių šakų vystymą. Ekonominį pakilimą įtakojusios ypatybės:   

• Ekonomikos vizija ir Italijos verslininkų talentai. Verslui jie turi tiesiog genetiškai paveldėtą polinkį, taigi Italijoje yra nusistovėjusi verslumo kultūra (cultura di Impresa). Apie tai, kokių aukštumų jie pasiekė, byloja tokie pasauliniai prekiniai ženklai, kaip Fiat, Ferrari, Maserati, Lamborghini automobilių gamyboje, Olivetti – komunikacijų sferoje, Benetton, Dolce&Gabanna, Louis Vuitton – drabužių srityje ir t.t. Šalis yra viena iš pasaulio lyderių pagal automobilių, traktorių, mopedų, motociklų, šaldytuvų, skalbimo mašinų, radioelektronikos, plastmasės, drabužių, avalynės ir kt. prekių tiekimą rinkoje. Taip pat Italijoje yra pati galingiausia naftos perdirbimo pramonė tarp Europos šalių, turint omenyje, kad savo naftos Italija beveik neturi, nuosavi naftos ištekliai patenkina mažiau nei 2% šalies poreikių (perdirbimui nafta atkeliauja iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos). Apie alyvuogių aliejų, sūrį, vyną, makaronus ir vaisius neverta net kalbėti. Tačiau akivaizdu, kad šiandien šalies ekonomika tiesiog reikalauja esminių struktūrinių reformų.
• Didelis smulkaus šeimyninio verslo paplitimas. Italų ekonomika - tai ne tik industrijos „monstrų“ produkcija, bet ir labai aukštos kokybės prekės, pagamintos visai nedidelių, paprastai -   šeimyninių firmų. Vadinasi, daugiau kaip 90% verslo Italijoje sudaro mažas, smulkus ir vidutinis verslas. Tai Italiją ir išskiria iš kitų panašių ES šalių. Šio verslo kūrybiškumas paprastai ir įvardijamas kaip vienas iš ekonomikos pranašumų. Patys italai mano, kad būtent tai ir išlaiko jų valstybę ir juos pačius „virš vandens“. Italai talentingi ir išradingi, ypač mechanikoje, technologijose ir žinoma -madoje. Neatsitiktinai ten yra žymiausi pasaulyje madų namai. Italams, ko gero, neprilygsta niekas buitinės technikos dizaine, drabužių bei avalynės srityse. Verta paminėti, kad lengvoji pramonė pagal išleidžiamos produkcijos apimtį užima 2-ąją vietą šalies pramonėje, o pagal odinės avalynės gamybą Italija yra 2–oje vietoje pasaulyje (po Prancūzijos). 
• Turizmas. Italija yra žinoma visame pasaulyje, kaip stambiausia turistinė šalis. UNESCO duomenimis, Italijoje yra sutelkta pusė visos žmonijos kultūros paveldo! Koliziejus ir Panteonas Romoje, Florencijos katedros, Venecijos rūmai, Milano vienuolynas Santa Maria delle Grazie su žymiąja freska “Paskutinė vakarienė” bei ištisi viduramžių kvartalai. Italijoje galima ne tik apžiūrėti įžymias vietas, bet ir skaniai pavalgyti, išgerti ir pasilinksminti. Tarp kitko, šią šalį dažnai vadina „pirmu Europos sodu“. Tad nebereikalo juokaujama: „Kodėl mokykloje geografijos mokytoja sako, kad Italija panaši į batą? Italija panaši į rojų!” Tam, kad išsamiai įvertintume turizmo indėlį į jos ekonomiką, pakanka prisiminti, kad šalį kasmet aplanko daugiau nei 50 mln. turistų. Todėl ji akivaizdžiai užima 3-ąją vietą ES, po Prancūzijos ir Ispanijos. Vos ne ištisus metus italų aikštės ir gatvės perpildytos įvairių ir daugiakalbių turistų minia. Pajamos iš turizmo tampa svarbiausia sudėtine šalies biudžeto dalimi (12% BVP). Pavyzdžiui, Venecijos biudžetą, kaip rašo „The Guardian“, sudaro daugiausia pajamos iš turizmo ir azartinių lošimų, vien tik kazino ant žymaus Rialto tilto duoda apie ketvirtadalį pajamų į miesto iždą. Deja, metai ir oras lėtai, bet užtikrintai naikina antikinius kultūros paminklus. Nesenai sugriuvo taip vadinamieji "Moralistų namai" Pompėjuje, o anksčiau ten griuvo “Gladiatorių namas”. Tai, kas atsitiko Venecijoje, galima panaudoti kaip liūdną metaforą šiandieninei italų ekonomikos būklei. Pasirodė, kad saldus gyvenimas pavojingas, jis grasina diabetu ne tik žmogui, bet ir visuomenei.

Iš esmės Italija yra depresijoje nuo praėjusio amžiaus 1970-ųjų metų. Todėl į klausimą „ką jūs manote apie pasaulinę ekonominę krizę?“, italai paprastai atsako juokais: krizei Italijoje greitai sukaks 40 metų. Žinoma, ekonominė situacija šalyje ne tokia pavojinga, kaip Graikijoje, Airijoje ar Portugalijoje, kad ir dėl jų nepalyginamo potencialo. Tačiau italų ekonomikos problemos yra daug rimtesnės ir, galima teigti, kad labiau esminės. Kas gi atsitiko per paskutinį dešimtmetį? Kur italų ekonomikos spragos bei nesėkmės? Kodėl ilgą laiką šalis yra beveik sąstingyje? Pasak Masterforex-V Akademijos Investicijų fakulteto ekspertų, priežasčių reikia ieškoti štai kur:

• Valstybės intervencija į šalies ekonomiką. Valstybė iš tiesų yra didžiausias darbdavys energetikos, metalurgijos, laivininkystės ir lengvosios pramonės sektoriuje. Ji sukuria pramonės įmones, turi akcinių bendrovių kontrolinius akcijų paketus ir t.t. Jau kurį laiką tai pradėjo stabdyti šalies vystymąsi. Sykį ministras pirmininkas Silvio Berlusconi tiesiog užsipuolė šalies konstituciją: pasak jo, ji turi „katalikų-komunistų matricą“, „neša praeities įspaudą”, “joje daug kalbama apie darbą ir praktiškai nieko – apie verslą“. Pareiškė, kad reikia pereiti prie naujos sistemos, kurios dėka daugiau nereikės prašyti įvairių leidimų, prielaidų ir licenzijų. Iš esmės jis nieko naujo nepranešė, nes Berlusconi visada eksponavosi, kaip pagrindinis laisvės, liberalizmo ir privačių įmonių garantas šalyje. Italų premjeras unikalus ir tuo, kad Europoje daugiau nesutiksi šalį valdančio verslininko-oligarcho. Kita vertus, beveik per 10 valdymo metų (su pertraukomis) jis taip ir nesusiruošė imtis neatidėliotinų šalies reformų. 
• Didelė priklausomybė nuo importuojamų energijos išteklių. Italija savais energijos ištekliais aprūpina šalį tik 15%. 
• Gana silpnas mokslinis-techninis potencialas. Italija atsilieka nuo kitų industrinių šalių mokslo potencialo lygiu. Šalis specializuojasi daugiausiai mašinų gamybos ir vidutinių bei mažų mokslinių tyrimų  įrangos srityse.
• Maži ekonominio augimo tempai. Beveik trys ekonominio sąstingio dešimtmečiai ir globalinė krizė padarė skausmingą poveikį bendrai italų ekonomikai: 
  • BVP praėjusiais metais nukrito 4,8%,
  • pramonės produkcija sumažėjo 12%,
  • didelis valstybės biudžeto deficitas - 55%, bet mažiau slegiantis nei Graikijoje ar Ispanijoje ir netgi mažesnis, nei Europos vidurkis,
  • labai didelė valstybės skola – 115,8%  nuo BVP, tai yra daugiau, nei Graikijoje. Absoliučiąja verte jos skolos viršija Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos skolas, kartu sudėjus - 18 trln. eurų.
  • kompanijų bankrotas. Krizės piko metu kasdien dingdavo po 30 firmų.

Automobilių pardavimai praeitų metų rugpjūtį nukrito 19,3%, t.y. iki paties žemiausio lygio per 17 metų. Italų automobilių rinka krito į komą tuomet, kai tik baigėsi valstybės skatinimo programa automobilių pardavime. Visa tai, žinoma, kelia didelį susirūpinimą investuotojams. Apskritai, šiuolaikinės Italijos vystymosi algoritmą galima apibendrinti taip: krizės periodu šalis jautriau reaguoja į iškilusius sunkumus ir lėčiau, negu kitos, atsistato. 

• Aukštas nedarbo lygis – 8,7%. Žurnale Forbes buvo vertinamos geriausios ir blogiausios šalys, ieškant darbo ES. Pačia blogiausia šalimi pasirodė Graikija (užimtumo indeksas čia sudaro -10%), o prieš ją šiame apgailėtiname sąraše yra Italija (-8%). Štai šią stagnacinę padėtį darbo rinkoje ekonomistai įvardina kaip vieną iš italų ekonomikos stabdymo priežasčių. Esmė yra ta, kad šalyje tradiciškai stiprios profsąjungos, ginančios darbininkų teises, yra nepagrįstai priekabios dėl darbo užmokesčio ir proteguoja Italijos darbo rinką. Darbininkams yra garantuotas užimtumas iki gyvenimo pabaigos, o tai, iš vienos pusės, nekelia jų profesionalumo lygio, o iš kitos - stabdo naujų darbuotojų, dirbančių pasenusioje pramonėje, srautą. Todėl surasti Italijoje kvalifikuotą darbą – tai daugiau nei laimė, o nekvalifikuoto niekas nenori dirbti (jei ne emigrantai - visa gamyba žlugtų). Dėl ateities gali nesibaiminti  nebent valstybės pareigūnai, pasirašę kontraktus, o likusieji gyvena nuo vienos laikinos sutarties iki kitos, nuolat baimindamiesi netekti ir šio darbo.
• Didelis atotrūkis tarp turtingųjų Pietų ir klestinčios Šiaurės. Pavyzdžiui, Pietuose pramonėje dirba mažiau kaip 15% gyventojų, o Šiaurės Rytuose – apie 40%, tad nedarbo lygis Pietuose 3 kartus didesnis. 
• Ne pats geriausias mokestinis klimatas, korupcija ir nepakankamas rinkos skaidrumas. Vertinant verslo plėrą, Italija užima toli gražu ne pačią garbingiausią 78 vietą iš 183. Šalies mokesčių sistema turi pakankamai sudėtingą struktūrą, o patys mokesčiai yra ganėtinai aukšti. Pavyzdžiui, pelno mokestis svyruoja nuo 23 iki 43%, įmonių pajamų mokestis - 33%, o pagrindinis PVM tarifas - 20%. Apskritai, pajamos iš mokesčių yra pagrindinis valstybės biudžeto šaltinis Italijoje (80%). Yra toks italų pokštas apie naują ypatingai efektyvią mokesčių mokėjimo instrukciją, kuri susideda tik iš 2 punktų. 1. Kiek uždirbi? 2. Siųsk! Beje, italai pasižymi tuo, kad nelabai mėgsta mokėti mokesčius, jų vengti yra visai natūralu.
• Regioniniai „burbulai“. Šalis pirmauja Europoje pagal nupirktų derivatyvų kiekį. Esmė yra ta, kad bankai parduodavo derivatyvus savivaldybių atstovams, o šie, nemokėdami su jais dirbti, prarado didelius pinigus. Dabar prognozuojama, kad kai ateis laikas vykdyti derivatyvų prievoles, paaiškės realūs nuostolių mastai. Kaip sakė italų prokuroras Alfredo Robledo, regionuose ir provincijose atsiras labai daug „burbulų“, anksčiau ar vėliau jie sprogs ir kas bus tada, niekas nežino. Tada valstybė gali pakliūti į sudėtingesnę situaciją, nei Graikija.
• Reikšmingą dalį užima šešėlinė ekonomika, kuri duoda ketvirtadalį BVP (pagal kitus vertinimus - trečdalį). Siekiant su tuo kovoti, buvo priimtas įstatymas „Dėl bendrininkavimo neteisėtame mokesčių slėpime“. Dabar, apmokėdamas už prekes ar paslaugas, pirkėjas tiesiog privalo pareikalauti kvito, kitaip gali būti apkaltintas bendrininkavimu mokesčių mokėjimo vengime ir būti nubaustas.
• Organizuotas nusikalstamumas, korupcija. Korupcija Italijoje, be abejo, jau tapusi šnekamosios kalbos priežodžiu. Kita vertus, šalis turi sėkmingą kovos su korupcija patirtį, kad ir  prisiminus „Švarių rankų operaciją“ (1992-1993 m.). Tada buvo teisiami dešimtys tūkstančių žmonių. Į kalėjimą pateko daugiau kaip 500 politikų, tarp kurių buvęs ministras pirmininkas Giulio Andreotti ir ministras pirmininkas Betino Kraksi. Kad išvengtų arešto, iš valstybės tarnybos buvo atleisti daugiau kaip 80% visų pareigūnų. Tiesa, kad būtų išvalyta vyriausybė, teko imtis ypatingų priemonių, netgi įvesti į kai kurias provincijas karinius dalinius. Šiandieninėje Italijoje korupcija, žinoma, neišnyko (paskutiniais Transparency International vertinimais, kalbant apie korupcijos lygį, šalis yra 67 vietoje iš 178), bet jos apimtis jau toli gražu nebe tokia (bet kokiu atveju, išsiverčiama be masinių teisėjų bei prokurorų žudynių). Vieni iš paskutinių areštų – Riomadžore  miesto mero ir vietinės policijos viršininko sulaikymas, kurie buvo kaltinami sukčiavimu ir vagyste stambiu mastu. Tiesa, jei kas krizės metu ir sutvirtino savo finansinę padėtį, tai buvo žymioji italų mafija, kurios grynas pelnas siekė daugiau nei 70 mlrd. eurų. Kaip rašo vietinė spauda, tokio pelno lygio nepasiekė nė viena Italijos įmonė.
• Biurokratija. Mamma Mia! Jeigu jūs norite pamatyti visuomenę, nugalėtą  biurokratijos, tai keliaukite tiesiai į Italiją. Biurokratija ten vadinama vienu didžiausių Italijos „smagumų“. Ji yra labai įtakinga šalyje, o dar lėta, atimanti daug laiko ir brangiai kainuojanti. Neatsitiktinai ją vadina „valakitos valdžia“. Yra duomenų, kad stovėdamas eilėse ir pildydamas įvairius kvitus, vidutinis italas kasmet sugaišta dvi darbo savaites. Pavyzdžiui, norint išsinuomoti butą, reikia išsiųsti ne mažiau kaip 10 pažymų įvairioms valstybinėms institucijoms. Reikalingo dokumento neretai tenka laukti ištisus metus. Italijoje tiek daug įstatymų ir direktyvų (800 tūkst.) ir jie tokie įvairialypiai, painūs bei prieštaringi, kad patys valstybės tarnautojai mažai juose susigaudo.
• Italijos verslo kultūros ypatumai. Kaip rašo David Sigal iš The New York Times, italų verslui būdingas giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas viskuo, išskyrus artimiausius gimines, o taip pat plačiai paplitęs priešinimasis verslo plėtros ir su tuo susijusios rizikos idėjai. Šiandien italai labiau rūpinasi, kaip išsaugoti tai, ką sukaupė ir kaip neįsileisti svetimų, o ne tuo, kaip padidinti turtą. Juk išorinio kapitalo pritraukimas reiškia būtinybę atiduoti kompanijos kontrolės dalį. Todėl tūkstančiai firmų teikia pirmenybę likti smulkiomis. Pasak ekonomisto Karlo Altomonte, Italija neturi supratimo, kas iš tikrųjų yra rinkos ekonomika. „Čia viešpatauja visuotinė konkurencijos baimė“. 

• Politinis nestabilumas. Analitikams ir investuotojams susirūpinimą kelia paskutiniais metais labai paaštrėjusi politinė padėtis Italijoje. Šalį viena po kitos krečia tarptautinių demonstracijų, streikų, studentų sujudimų bangos prieš ekonominę Silvio Berlusconio vyriausybės politiką. Profsąjungos grasina visuotiniu sukilimu. Reikėtų nepamiršti, ką reiškia italų profsąjungos. Apie jas paprastai kalbama, kaip apie pagrindinę Italijos bėdą. Tiksliau, ne profsąjungos – bėda, o jų organizuojami nesibaigiantys streikai, galintys ilgam paralyžiuoti šalies gyvenimą. 
• Augantis italų nepasitikėjimas ministru pirmininku. Pastaruoju metu Berlusconi vis dažniau raginamas atsistatydinti. Jis kategoriškai atsisako, o jo kadencija baigiasi tik 2013 m. Vis nauji ir nauji 74–erių metų Berlusconi, besigiriančio, kad jaučiasi kaip 35-erių, sekso skandalai vis labiau kaitina aistras visuomenėje, kurių pradinė priežastis yra ekonominis nestabilumas, palietęs visus italus. Jo populiarumas krinta, pirmininką palaiko (2010 metų duomenimis) tik 32,4% italų. 

• italai – aktorių tauta, o pirmas tarp jų – ministras pirmininkas Silvio Berlusconi. Geriau negu pasakė apie tai Orson Welles, nepasakysi: „italai - aktorių tauta, o jų blogiausieji išeina į sceną.“ 
• Švelniai tariant, darbštumas – ne pati stipriausia italų savybė. Pasak patarlės, italai gimė pavargę ir gyvena tam, kad pailsėtų. Ten niekas nepersidirba ir nėra tokių darbo vietų, kur būtų dirbama be perstojo. Nuo 13:00 iki 17:00 val. privaloma siesta, taigi darbo dienos įkarštyje viskas staiga ilgam uždaroma. Vietiniai sako, kad „visą parą dirba tik policija“.
• Infantilizmas. Italai apskritai yra maži vaikai, todėl, nustatant jų amžių, siūloma nuo biologinio amžiaus drąsiai atimti apie 10 metų. Beveik trys ketvirtadaliai 30-mečių italų gyvena kartu su tėvais, vėlai ir neskubėdami pradeda dirbti.
• Geri šeimos nariai. Pasak anekdoto, italai labiausiai myli mamą ir tėtį, bet ir tolimi giminaičiai yra gerbiami. Todėl, vienam užėmus svarbias pareigas, jis tuojau visokeriopai stengiasi įtaisyti toje pačioje firmoje ir savo giminaičius. 
• Bendraujantys, jautrūs, ekspansyvūs ir temperamentingi. Yra net toks pokštas: „Lentelė ant italų autobuso skelbia: draudžiama kalbėtis su vairuotoju, nes jam reikalingos rankos.“;
• patriotai, labai vertina susidomėjimą Italijos kultūra. Įsitikinę, kad jų šalis – geriausia pasaulyje, nes joje yra viskas, kas reikalinga pilnaverčiam gyvenimui: jūra, saulė, valgis, vynas ir, žinoma, futbolas. Iš čia ir kyla nenoras pažinti kitas kultūras, kitų kalbų nemokėjimas,
• nepunktualumas, neorganizuotumas, jie tiesiog fiziškai nesugeba laikytis tvarkos ir drausmės. Kaip iliustraciją galima paimti gana įdomaus turinio skelbimą ant italų parduotuvės durų: „Šiandien man nesinorėjo dirbti, todėl anksčiau užsidarėme, rytoj dirbsime iki septintos vakaro, o gal ir iki aštuntos“,
• itališkas lėtumas, mėgstamas posakis „piano-piano“ reiškia „pamažu“, „neskubant“. Vienu žodžiu, Dolce Vita. Ir kiekvienas, kuris norės mesti akmenį arba žodį į italą, tegul sąžiningai atsako sau, ar jis dirbtų geriau, esant tokiam pasakiškam grožiui ir atpalaiduojančiai šiltam klimatui.

Italija tapo paskutine Europos Sąjungos šalimi, pareiškusia apie valstybinių išlaidų sumažinimą. Berlusconi iš paskutiniųjų įtikinėjo eilinius piliečius, kad Italija yra „stabilumo salele“ būsimoje finansinių problemų jūroje ir todėl jokio biudžeto išlaidų sumažinimo nebus. Galų gale vyriausybė pagaliau pritarė „finansinių manevrų 2011- 2013 metams“ dekretui, kuris siūlo biudžetinių skylių lopymą griežtai taupant. Investuotojų pasitikėjimo labui siūloma daugeliui susiveržti diržus. Numatytos priemonės: 

• valstybės tarnautojų darbo užmokesčio įšaldymas 4-iems  metams;
• atlyginimo sumažinimas 10% aukščiausiems šalies pareigūnams, deputatams ir Konstituciniam  teismui;
• regionų finansavimo sumažinimas; 
• moterių, dirbančių valstybės sektoriuje, pensijos amžiaus padidinimas nuo 60 iki 65 metų, vadinasi, išsilygina moterų ir vyrų pensijos amžius; 
• valstybinių automobilių parko sumažinimas. Kaip rodo oficiali statistika, italų mokesčių mokėtojams tenka virš 600 valstybinių limuzinų, o tai yra 8 kartus daugiau, nei JAV ir 10 kartų daugiau, nei Prancūzijoje;
• valstybinių kampanijų naikinimas;
• švietimo reforma („Gelmini reforma“) numato gerokai sumažinti mokyklų finansavimą, beveik 90% sumažės stipendijų biudžetas, žymus mokytojų ir profesorių skaičiaus sumažinimas. Valstybinai universitetai dabar gali tapti privačiais subjektais.

• Vieni pirmųjų kovos su mokesčių vengimu aukų tapo žymieji Dolce ir Gabbana, įtariami pajamų slėpimu (Dolce&Gabbana imperija turi 17 fabrikų, 3000 darbininkų ir virš 100 parduotuvių visuose planetos kampeliuose).
• Siekiant kovoti su korupcija ir „pilkais“ atlyginimais, buvo uždraustas atlygis prekėmis ir paslaugomis, kurių suma viršija 5 tūkst. eurų.
• Įvestas kasdieninis 10 eurų mokestis turistams, apsistojusiems Romos viešbučiuose, o taip pat  kelių mokestis. 
• Padidinti mokesčiai fondų opcionams, vadovų premijoms ir t.t.