Paieška »

Forex rinka
Forex Prekyba remiantis Masterforex-V.lt TA - 2017.07.08
Forex Prekyba remiantis Masterforex-V.lt TA - 2017.06.24
Forex Prekyba remiantis Masterforex-V.lt TA - 2017.06.17
Kaip įėjimo į rinką taškus randa Forex prekeiviai?
Forex Prekyba remiantis Masterforex-V.lt TA - 2017.05.27
Forex Prekyba remiantis Masterforex-V.lt TA - 2017.05.13

Fondų ir prekių rinkos
Nuolatinis kriptovaliutų augimas - galimybė investuotojui
Valiutų porų EUR/USD ir GBP/USD apžvalga
Nafta: trūkumas ar perteklius?
Naftos kainos krinta iki daugiasavaitinių minimumų
Pasaulinės naftos kainos ir toliau mažėja
Pasaulio bankas padidino savo prognozes dėl naftos kainų 2016 metais

Aktualijos investuotojams
Kodėl faktiniai automobilių kuro suvartojimo rodikliai viršija deklaruojamus duomenis
Tokijo automobilių salonas pradžiugino automobilių mėgėjus naujovėmis
Mokslininkai nukėlė pasaulio pabaigą į 2100 metus
Baltarusija atsisako sąjungos su Rusija pasaulinėje kalio trąšų rinkoje
Kaip praktiškai realizuoti „brexit'ą“
Saulė ir vėjas labai greitai padarys anglies gavybą nepelninga

• Trys Masterforex-V knygos
• Atsiliepimai apie Akademiją
• Masterforex-V Akademijos Forumas

Turkija: kaip per 10 metų reformų dėka... pasiekti pasaulinę sėkmę?

Apie Turkiją rašoma daug ir gražiai. Bet kokia ši šalis yra, vertinant ją investuotojo akimis, kuriam yra svarbi tik tiesa? Ar esate įsitikinę, kad ši šalis yra tokia pat, kaip vaizduojama žurnalų viršeliuose, ar matoma iš lėktuvo iliuminatoriaus?

Pastarųjų 20 metų Turkijos ekonomikos pasiekimai

Pasiekimai tikrai stebina. Turkija:
*yra grupės G-20 narys, o šiame pasaulio šalių klube, kaip žinia, atsitiktinių pašaliečių nebūna;
*jos ekonomika užima 6 vietą Europoje. Be to, nepaisant pasaulinės ekonominės krizės, Turkija yra viena iš sparčiausiai besivystančių šalių pasaulyje (10,3% augimas antrame 2010 metų ketvirtyje prilygsta Kinijos vystymosi tempui ir tik nedaug atsilieka nuo Singapūro);
*užima 15 vietą pasaulyje pagal ekonominę galią ir jau brandina ambicingus planus netolimoje ateityje įeiti į pirmąjį dešimtuką šalia JAV, Kinijos, Japonijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos... „Mes sau nusistatėme tikslą ir judame ta linkme“, – pareiškė Turkijos vicepremjeras ponas Ali Babacan. Turkija, kartu su Kinija, pirmame šių metų pusmetyje parodė pačius sparčiausius ekonomikos augimo tempus tarp „Didžiojo dvidešimtuko“ šalių, todėl nustatytas tikslas Turkijai – realus, sakė ponas Babacan.
Šiandien Stambulas jus pasitinka greitkeliais, šiuolaikiniais pastatais iš stiklo ir betono, prabangiais prekybos centrais ir beveik visų pirmaujančių pasaulio bendrovių atstovybėmis. Geografinė šalies padėtis duoda galimybę atlikti dujų ir naftos tiekimo koridoriaus vaidmenį tarp Europos ir Rusijos, Kaspijos regiono, Vidurio ir Artimųjų Rytų. Be to, Turkija pretenduoja tapti vienintele islamiškąja demokratija ir vos ne „visų Artimųjų Rytų šviesuliu“.

O juk dar visai neseniai Turkijos, kaip „Europos ligonio“ įvaizdis pasaulio informacinėse priemonėse buvo vienas iš labiausiai naudojamų štampų. Kaip sakė vienas iš Boriso Akunino romano „Turkiškas gambitas“ herojų, tiesa apie XIX a. Turkiją - „tai praleistų didelių galimybių šalis“. Būtent taip – praleistų didelių galimybių valstybė. Reikėtų prisiminti praėjusio amžiaus 80-uosius metus, kai virš Turkijos miestų sklido pūvančių šiukšlių ir krosninio šildymo dūmų tvaikas, miestų uosto rajonai, pavirtę į importinių džinsų ir kramtomosios gumos prekybos turgelius, sudarė tikrai apgailėtiną vaizdą. Valstybė vykdė griežtą kontrolę, o tiksliau kontroliavo tik tai, ko nekontroliavo keli stambūs šeimyniniai klanai. Todėl kelias, kurį nuėjo Turkija pastaraisiais metais, yra vienas iš geriausių pavyzdžių, kaip atsilikusi šalis su neraštinga visuomene per gana trumpą laiko tarpą žengė milžinišką žingsnį į priekį.

Ar yra „turkiškas stebuklas“?

Pokyčiai, kurie po kiek laiko buvo pavadinti „turkišku ekonominiu stebuklu“, prasidėjo į valdžią atėjus aštuntąjam prezidentui Turgutui Ozalui. Galutiniai pokyčiai buvo įtvirtinti 2000–ųjų metų padžioje įvykdžius rimtas reformas, kurios tiesiogine ta žodžio prasme ištempė šalį iš XXI amžiaus pradžios ekonominio nuosmukio duobės. Tuomet infliacija buvo perkopusi 70%(!) ribą, ekonomikos būklė buvo tiesiog katastrofiška, o užsienio investuotojai draugiškai ir skubiai atsiiminėjo savo kapitalą iš šalies. Tada Turkija galutinai ir pasuko rimtų reformų keliu, kuris atvedė prie reikšmingo ekonomikos augimo ir šalies bendro pakilimo.
Masterforex-V treidingo Akademijos ekspertai nurodo, kad Turkijos sėkmės paslaptis iš pirmo žvilgsnio yra paprasta – valdžia turi operatyviai ir adekvačiai reaguoti į besikeičiantį aplinkinį pasaulį, tai yra eiti koja kojon su laiku, tačiau tuo pačiu nepamiršti nacionalinių prioritetų bei galingos, nepriklausomos ir aukštomis technologijomis pagrįstos nacionalinės ekonomikos kūrimo.

Šio tikslo pasiekimas tapo įmanomu tik dėka šių priemonių:

a) naujos mokesčių politikos. Įmonių pajamos apmokestinamos baziniu pajamų mokesčiu, kurio dydis yra 20% nuo įmonės pelno, o fizinių asmenų pajamų  apmokestinimo dydis svyruoja nuo 15% iki 35%. Bet, pavyzdžiui, importuojamoms technologijoms ir gamybos linijoms Turkijoje netaikomi jokie pridėtinės vertės mokesčiai ar muitai. Įmonės, kuriose daugiau kaip penkiasdešimt žmonių dirba MTEP (mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (R&D angl.)) srityje, gauna reikšmingas mokesčių lengvatas. Dėl to Turkija yra įvertinta 59 vieta pasaulyje pagal  verslo vystymo galimybes, žinoma, tai yra ne pats geriausias pasiekimas, bet... neberkime druskos ant žaizdos.
To pasekoje, tame tarpe ir dėl išmintingos mokesčių politikos, Turkija užima antrą vietą pasaulyje po Kinijos pagal elektronikos eksporto augimo tempą. Ji tiekia savo gaminius bene į kiekvieną pasaulio šalį. Pavyzdžiui, tas pats Vestel kontroliuoja daugiau kaip 20% Europos televizorių rinkos.
Be to, Turkijoje akcizų mokesčiai yra vieni didžiausių: tabako gaminiams – iki 78%, benzinui – iki 67%, ir juos valstybė sėkmingai surenka;

 

b) stambių bankų ir įmonių privatizavimo. Tame tarpe parduotas ir telekomas (ta proga pravartu prisiminti, kad Turkijoje tradiciškai buvo didelis valstybinis ekonomikos sektorius). Opozicija, tiesa, tvirtina, kad dėl privatizacijos didelė dalis resursų papuolė į holdingų, artimų  valdančiajai Teisingumo ir vystymosi partijai, rankas;

c) atsisakymo nuo valstybinio valiutos kurso palaikymo. 2005 metais įvesta nauja turkiška lyra;

d) laipsniško savų rinkų atvėrimo. Pavyzdžiui, automobilių pramonėje šiandien dominuoja užsienio kompanijos (savo filialus čia atidarė apie 20 pasaulinių autogigantų), kurioms Turkija yra naudinga automobilių surinkimo vieta. Jau yra ir konkretūs pasiekimai – kelis metus iš eilės turkiškoji krovininių automobilių Ford gamykla iškovoja „Geriausios Europoje automobilių gamyklos“ statusą. Automobilių produkcijos eksporto apimtys aplenkė šalies tradicinę eksporto šaką – tekstilę (20% viso eksporto). Kas galėjo apie tai pagalvoti prieš dešimtmetį?

e) vidaus rinkos saugojimo.  Nors opozicija tvrtina, kad beveik visos stambiausios Turkijos įmonės ir kompanijos parduotos užsieniečiams, Turkijai kažkokiu stebuklingu būdu (štai ir vėl stebuklas) pavyksta plačiai atverti duris užsienio investuotojams ir tuo pat metu ryžtingai ginti vidaus rinką. Turkijoje puikiai veikia antidempingo politikos įstatymai  ir, kilus importo ribojimo būtinybei,  tai daroma nedelsiant, nurodant dempingo priežastį. Valdžia visokeriopai  skatina ir remia eksportuotojus. Pavyzdžiui, steigiant parduotuvę kur nors užsienyje, pusę išlaidų kompensuoja valstybė, ten veikia eksporto rizikos veiksnių draudimas ir  teikiami lengvatiniai kreditai. Turkijos vyriausybė lyg sako savo eksportuotojams „Eikite, užkariaukite visą pasaulį, o mes jums  sukursime visas sąlygas!”. Tačiau eksportuotojai privalo praturtinti  valstybę ir jie tai daro. Pavyzdžiui, Turkija, rūpindamasi augimo perspektyvomis, beveik galutinai supirko Gruzijos ekonomiką.

 

f) valstybė, kaip stambiausia vartotoja, vietos gamintojų skatinimui intensyviai naudoja vietinių užpirkimų sistemą.  Viena pamokanti detalė: į komandiruotes, kurias apmoka valstybės iždas, būtina skraidyti turkiškų aviabendrovių lėktuvais.
O štai užsienio kapitalo dalyvavimas šalies ekonomikoje yra ribojamas. Pavyzdžiui, transporto sektorius, nesvarbu koks – oro, jūrų, geležinkelių, automobilių – 51% turi likti turkų rezidentų rankose, laivo kapitonu gali būti tik Turkijos pilietis, ekipažą taip pat turi sudaryti didžioji dalis turkų ir t. t.;

 

g) laisvųjų ekonominių zonų su įvairiausiomis lengvatomis sukūrimo (dalinis atleidimas nuo PVM mokėjimo ir muitų importuojamoms žaliavoms, lengvatinio tarifo mokestis už elektros energiją, valstybinių bankų kreditai). Apleistose miestų dykynėse buvo sukurtos dešimtys pramoninių zonų, aprūpintų infrastruktūra ir vienijančių vienodos paskirties produkcijos  gamintojus. Pavyzdžiui, odininkų verslovių zona prie Stambulo – apie 300 bendrovių, užsiimančių tiek odos apdirbimu, tiek drabužių, avalynės siuvimu, įvairiausių įmanomų aksesuarų gamyba. Egzistuoja audimo, maisto, tabako pramonės susivienijmai. Kiekviena pramoninė zona – su sava autonomine infrastruktūra: valymo įrenginių sistema, sportiniais kompleksais, priešgaisrine tarnyba ir netgi mečete. Ir taip beveik kiekviename turkiškame  priemiestyje. Tik besiverčiantys smulkiuoju ir vidutiniuoju verslu žino, kaip tokie susivienijimai sumažina išlaidas žaliavoms bei transportui.
Būtent tokioje „lengvatinėje zonoje“ yra Indesit prekinis ženklas (antras pagal dydį Europoje), gaminami naujausi Ariston modeliai, Vestel kondicionieriai ir televizoriai. Turkija turi ir savąjį stambiosios buitinės technikos gamintojo prekinį ženklą – Beko: dujinės ir elektrinės viryklės, skalbyklės ir šaldytuvai jau gerai žinomi Europoje. O bendrai paėmus, PPO duomenimis, Turkija yra pačių didžiausių pasaulio importuotojų dvidešimtuke;

 

h) nacionalinės pramonės išsaugojimo. Priešingai stereotipinei nuomonei, kad Turkija yra turizmo ir prekybininkų šalis, ji ne tik išsaugojo realųjį ekonomikos sektorių, bet ir aktyviai vysto chemijos, farmacijos pramonę, energetiką, metalurgiją, laivų statybą, automobilių gamybą, elektros ir buitinių prekių gamybą. Dabar pramonės dalis ekonomikoje sudaro 28% (tiesa, 84% pramonės sudaro apdirbimo pramonė kartu su statybų sektoriumi).
Valdžia vystė į eksportą orientuotas šakas ir, atsižvelgiant į 70 milijonų bei toliau augantį gyventojų skaičių, į vidaus vartojimą;

 

i) visapusiško vidutinių ir mažų įmonių vystymo. Lengvatinių paskolų šioms įmonėms suteikimo įgyvendinimui buvo sukurtas Liaudies bankas.  Visoje šalyje buvo atidaryta apie tūkstantis jo skyrių, kurių direktoriai galėjo savarankiškai suteikti klientui paskolas iki 35 000$ sumos, nuo vienerių iki dešimties metų laikotarpiui. Tiesa, šios paskolos buvo  išduodamos išimtinai įmonėms-prekių gamintojoms. Šios politikos dėka, subsidijuotos įmonės sudaro 95% visų šalies įmonių, smulkiuoju verslu užsiima maždaug kas trečias turkas. Dirbtuvės, fabrikai, gamyklėlės yra glaudžiai išsidėsčiusios šalia viena kitos. Stambulo priemiestyje Ėskišechyre, kurį turkai juokaudami vadina dideliu skruzdėlynu, susibūrė nedidelės farmacijos įmonės, odininkų, batsiuvių dirbtuvėlės, atsarginių dalių, skirtų pagrindinėms amerikiečių, europiečių ir japonų kompanijoms, gamyklėlės;

j) prekybos išvystymo. Turkiją suvokiame kaip vieną iš pasaulio prekybos centrų. Ji buvo, yra ir lieka tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Daugybė šalies turgų, prekyviečių, parduotuvių ir prekybos centrų patenkina visus pageidaujamus pirkėjų poreikius: turkiški kilimai, antikvariniai daiktai, odos gaminiai, juvelyriniai dirbiniai, įžymieji turkiški saldumynai. Turkų pagamintos aprangos ir avalynės tiekimo apimtys bei šalių, kurioms tiekiama, įvairovė tiesiog stebina. Realybė tokia: 60% Europoje parduodamų drabužių yra pagaminta Turkijoje arba iš jos žaliavų, tuose pačiuose Italijos prekybos centruose didžioji dalis avalynės –  turkiška.

 

k) lankstaus turizmo vystymo, kuris tapo svarbiu finansinių įplaukų šaltiniu. Turkija išnaudojo tai, kad turi puikias jūrų pakrantes, pliažus – jiems tereikėjo tik paversti tai į kokybišką ir nebrangų poilsį. Dabar, visų pirma, Turkija yra žinoma kaip sąlyginai pigus kurortas – „neturtingų turistų rojus“ arba „pigi Šveicarija“. Vien iš Rusijos ten kasmet atvyksta apie 3 milijonai poilsiautojų. Vienok, priešingai paplitusiai nuomonei, kad tik turizmas pildo Turkijos iždą, turizmo dalis ekonomikos struktūroje niekada neviršijo daugiau kaip 15% BVP. Problemos atsirado dėl ekonominio nuosmukio. Turkija praranda savo pagrindinius turistinius ženklus, turizmo bendrovės dėl finansinių sunkumų yra priverstos parsiduoti  britų kompanijai Thomas Cook. O tai reiškia, kad per paskutinius 10 metų turkiškų  bendrovių dalis kurortų versle sumažėjo nuo beveik 40% iki 20%.

Kaip gali atsilikusią šalį paveikti tokios paprastos reformos?

Taigi, kelias, kurį Turkija nuėjo po 2000-ųjų metų krizės – įspūdingas.
* Vidutinis metinis BVP augimo tempas per pastaruosius metus buvo 7%.
* Akcijų rinka iki 2006 m. pradžios išaugo neįsivaizduojamus  400 %(!).
* Į šalį grįžo užsienio investicijos.
* Pasikeitė ir gyventojų pragyvenimo lygis, Pasaulio Bankas vertina jį esantį „aukščiau vidurkio“. Iš tiesų, jei reformų pradžioje 2002 metais BVP dalis vienam gyventojui buvo 3560$, tai 2009 metais – 11200$. Be abejonės, tai buvo, jei ir ne stebuklas, tai akivaizdi sėkmė. Kaip paaiškėjo, Turkijai pavyko rasti savo sėkmingą nišą šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau tai juk irgi  reikia  mokėti padaryti.

Veiksniai, užtikrinantys sėkmę

Žinoma, be reformų sėkmingą Turkijos plėtrą įtakojo ir keletas palankių išorės veiksnių bei vidaus aplinkybės. Iš žemiau išvardintų dalykų politikai ir ekonomistai be vargo atsirinks turkiškus veiksnius ... ir veiksnius, kuriuos sau gali susikurti bet kuri valstybė. Masterforex-V Akademijos ekspertai nurodė:
- politinis stabilumas, įgytas tuomet, kai į valdžią 2002 metais atėjo Teisingumo ir vystymosi partija;
- gera geografinė padėtis. Vokietijai Turkija – realiausia galimybė „slinkti“ į Rytus. Vakarams ilgą laiką – „NATO pietinis bastionas“, priešpriešinis forpostas Tarybų Sąjungai,  garantavęs Turkijai politinę paramą ir didelius išteklius. Šiandien ji jau vertinama kaip forpostas islamiškajam Iranui. Į Turkiją ėjo ir ateina užsienio investicijos ir, kas yra dar svarbiau, perduodamos technologijos;
- mineraliniai ištekliai. Šiuo atžvilgiu Turkija nėra neturtinga šalis – 25% pasaulio gyvsidabrio atsargų, įvairių rūšių rūdos, marmūras, anglis ir t.t.;
- demografija. Turkija yra viena iš „jauniausių“ tautų pasaulyje, kurioje daugiau kaip du trečdaliai iš 72 000 000  jos gyventojų – iki 34 metų amžiaus;
- socialinė politika. Jau keletą metų Turkijos biudžetas skiria didžiausią dalį lėšų švietimui. Švietimo ministerijos biudžetas pranoksta visus kitus, net išlaidas gynybai (įspūdinga, nes Turkija turi didžiausią armiją NATO bloke);
- darbuotojai migrantai. Jei seniau turkai vyko uždarbiauti į Vokietiją, tai dabar vis dažniau jie važiuoja į Rusiją, Baltarusiją, Artimųjų Rytų šalis ir Centrinę Aziją. Jie ne tik išmaitina savo šeimas, bet ir moka mokesčius, o piniginės perlaidos apmokestinamos nemažais mokesčiais. Todėl krizės metu ministras pirmininkas Erdogan kreipėsi į turkus, gyvenančius Europoje, su prašymu pritraukti pinigus į Turkiją;
- geografinis posovietinės rinkos artumas. Po sienų atidarymo čionai iš buvusios Sovietų Sąjungos plūstelėjo būriai „keltininkų“ (jūrų keltų keleivių) treninginėmis kelnėmis su languotais krepšiais, iki viršaus prigrūstais pigiomis turkiškomis prekėmis, pažymėtomis prekiniais Levi's, G-Star, Marc O'Polo, Adidas, Chanel ir kitais ženklais. Manoma, kad NVS gyventojai, išleisdami pinigus Turkijoje, kasmet investuoja į tekstilės ir kurortų pramonę iki 10 milijardų JAV dolerių.

Politinės aplinkos ypatumai

Turkijos visuomenė yra labai poliarizuota, pasidalijusi į religinio ir pasaulietinio valdymo būdo šalininkus.
Vieni, pasaulietinės valdžios ir valdančiosios Teisingumo ir vystymosi partijos (TVP) šalininkai Turkijoje ir užsienyje mano, kad dabar šalis, savo politinę sistemą suderinusi su ES reikalavimais, šalis pajudės demokratijos keliu. Argumentuojama tuo, kad Konstitucijos pataisos, už kurias referendume balsavo visuomenės dauguma:
* panaikina draudimą visuotinai streikuoti dėl politinių priežasčių,
* išplečia moterų, vaikų, pagyvenusių, neįgaliųjų ir veteranų teises,
* padidina parlamento įgaliojimus,
* reformuoja teismų sistemą,
* panaikina karinio įsikišimo teisę į politinį gyvenimą.

Reikia pripažinti, kad per aštuonerius Erdogano partijos valdymo metus šalyje korupcija buvo sumažinta iki žemiausio lygio (TVP yra laikoma viena iš nedaugelio politinių jėgų, kuri yra nesusijusi su korupcija). Remiantis naujausiomis žiniomis, sulaikyti 75 žmonės, tarp kurių 20 policininkų, įtariamų kyšininkavimu ir korupcija. Apskritai, Turkijoje policija ir pareigūnai dirba pakankamai veiksmingai. Savo darbą jie žino, dirba greitai ir efektyviai.

Kita grupė, opozicija ir kai kurie Vakarų ekspertai, įžiūri šiose pataisose Recep Tayyip Erdogan vyriausybės ir TVP norą kreipti politinį kursą į šalies islamizaciją ir net pagal Irano respublikos modelį. Taip sakant, užslėptas islamistinis valstybės perversmas. Jie teigia, kad numatytos reformos suteiks valdančiajai partijai ir jos lyderiui beprecedentinę galią ir nurodo netiesioginius to požymius:
* valdančioji nuosaikiai islamistinė TVP šiandien turi visus pagrindinius valstybės postus: ministrą pirmininką, prezidentą, TVP pusėje parlamento balsų dauguma;
* Erdogano norą kontroliuoti teisminę valdžią: dabar 14 iš 17 Konstitucinio Teismo narių skiria prezidentas, likusius – parlamentas;
* armijos, teisėjų ir prokurorų korpuso savarankiškumo sumažinimas, kurie po 1980 metų karinio perversmo buvo pagrindinis Turkijos pasaulietinio valstybės charakterio garantas. Kita vertus, vargu ar galima laikyti stabilia ir juolab demokratiška buvusią konstitucijos nuostatą dėl kariškių teisės vykdyti perversmą;
* panaikintas draudimas moterims nešioti musulmoniškus galvos apdangalus (čadras), moterims, apsidengusioms galvas, išmokamos premijos, duodamos skalbimo mašinos, anglis, ryžių ir t.t., alkoholio pardavimo kai kuriuose regionuose draudimas. Daugėja religinių mokyklų ir kursų.
Jie mano, kad tai liberalizavimas, kuris gali tapti islamistų pergale, kad referendumo rezultatai sustiprins Erdogano poziciją, kuris neva gavo unikalią galimybę likti valdžioje trečiai kadencijai po 2011 metų liepos rinkimų,. Žinoma, politika – tai visuomet sudėtingos politinės kombinacijos, primenančios biliardo žaidimą. Norint įmušti vieną kamuolį, reikia smūgiuoti į kitą, ir dar visiškai kita kryptimi.
Visgi atrodo, kad nereikėtų tikėtis greitos ir radikalios islamizacijos. Mažai tikėtina, kad pasaulietinė Turkija taps musulmoniška.

Ir kairysis krantas, ir dešinysis krantas ... ar keičia Turkija užsienio politikos kursą

Pastaraisiais metais Vakarų žiniasklaida (pavyzdžiui, „The New York Times“) perpildyta baimės, kad Turkija keičia provakarietiškus (proamerikietiškus) savo užsienio politikos prioritetus, o bendraudama su JAV, iš sukalbamo sąjungininko tampa bambekliu. Primenami Turkijos:
- draudimas amerikiečiams atakuoti Iraką iš Turkijos teritorijos 2003 metais,
- santykių su musulmonų valstybėmis, tame tarpe ir su Iranu, atšilimas,
- aštrūs Erdogano pareiškimai Izraeliui (dėl išpuolio prieš laivų vilkstinę, kuri vyko pralaužti Gazos blokados, jis Izraelį apkaltino „valstybiniu terorizmu“),
- protestas prieš naujas sankcijas Iranui,
- bevizis režimas su Sirija,
- beprecedentinis suartėjimas su Rusija.
Daroma išvada, kad Turkija tolsta nuo Vakarų ir atsisako savo europietiškų ambicijų.

Pasak Masterforex-V Akademijos Turkijos treiderių ir investuotojų bendruomenės analitikų, šie nuogąstavimai yra perdėti. Turkija tik gina savo nacionalinius interesus. Kadangi Turkija jau 50 metų vis negali įstoti į Europos Sąjungą (štai paskutinis, padarytas jau po referendumo, Europos Komisijos pirmininko José Manuel Barroso pareiškimas, kad šalies įstojimas į europinį aljansą šiuo metu neįmanomas, o gerai informuotas Wall Street Journal mano, kad „Turkijai dar ilgai teks stovėti prie ES durų“, kaip čia neprisiminti žinomo posakio: – kada Ukraina įstos į ES? – Po Turkijos – O kada įstos Turkija? – niekada), ji stiprina pozicijas savo regione, bando tapti visų Artimųjų Rytų lyderiu. Taigi, natūralus noras išvengti konfliktų su savo kaimynais (Turkijos užsienio politikos strategiją Užsienio reikalų ministras Ahmet Davutoglu pavadino „nuliniai konfliktai su savo kaimynais“). Turkai į savo naujos politikos centrą stato ekonomiką. Štai kodėl jie lieka NATO ir toliau veržiasi į ES, glaudžiai bendradarbiauja su musulmoniškais kaimynais, Rusija: dalyvauja ir „Blue Stream“, „South Stream“ projektuose, ir alternatyviame „Nabucco“ projekte.
Kas tai?
* blaškymasis tarp konkuruojančių grupuočių,
* ar išmintinga užsienio politikos linija, kurioje Turkija žaidžia savo žaidimą vardan savų  nacionalinių interesų?
Tegul į užduotą klausimą kiekvienas investuotojas atsako pats.

Rytai yra Rytai ... arba turkų tautos nacionalinio mentaliteto ypatumai

Investuotojas žino, kalbėti kliento kalba – puiku, tačiau to akivaizdžiai nepakanka, būtina taip pat žinoti ir charakteringus tautos bruožus, suprasti jos mentalitetą, papročius ir tradicijas. Tačiau ką šiandien investuotojas žino apie turkus? Reikia pripažinti, kad nedaug, daugumoje - stereotipai, mitai ir gandai. Turkijos mentaliteto reiškinys neįmanomai sudėtingas, jį formavo ir Rytų, ir Vakarų kultūrų įtaka (turkų rašytojas Khaldun Taner išsireiškė: „prieštaravimų tarp Rytų misticizmo ir Vakarų racionalizmo telkinys“). Viena vertus, rytietiško turkų mentaliteto paslaptis niekada nebuvo visiškai suprantama europiečiams, kita vertus, viskas, kas žmogiška, jiems nesvetima. Turkams charakteringi bruožai:
* patriotizmas, išsamus ir nuoširdus, be isteriškos gaidos ir bereikalingo patoso, kurie taip būdingi amerikiečiams;
* darbštumas, tikrai taip, tai viena iš nedaugelio pietinių tautų, kuri dirba daug. Mažose dirbtuvėlėse darbo diena prasideda prieš aušrą, paprastai dirbama 9-11 valandų ir šešias dienas per savaitę. Nors už viešbučių ir dirbtuvių sienų apskritai dirbama rytietiškai, atsipalaidavus;
* polinkis prekiauti ir derėtis. Reikia pripažinti, kad jiems tai puikiai sekasi. Savo sėkmę versle turkai sieja su nacionalinio charakterio ypatybėmis: smalsumu, noru rizikuoti, gebėjimu greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų, nuosavybės jausmu, kuris įaugęs į jų kraują. Aplamai, turkams labiau  būdingas pragmatiškas mąstymas, daugelis iš jų yra gana geri inžinieriai ir statybininkai, tačiau su  abstrakcijomis reikalai prastesni, turbūt todėl nežinome įžymių turkų matematikų, fizikų, filosofų;
* nuo vaikystės įdiegta taupumo kultūra. Žmonės čia yra įpratę taupyti pinigus, nesvarbu ar jie turtingi, ar vargšai. Niekada nešvaisto pinigų, bet mėgsta pūsti miglą į akis, mėgsta puikuotis (nors be būsto, be pinigų, bet būtinai bus išsitepęs plaukų žėle);
* emocionalumas. Iš didelio džiaugsmo gali netyčia ir peršauti. Taigi, geriau nereikia būti perdaug besidžiaugiančių ar sielvartaujančių turkų minioje;
* švara. Gyvenamuosiuose būstuose langai valomi vos ne kiekvieną savaitę. Ten nepamatysite apšnerkštų laiptinių daugiabučiuose namuose;
* jie yra pavyzdingi šeimos nariai. Šeima jiems – tai pats svarbiausias dalykas, juokaujant sakoma – žinoma, tik po futbolo. Pagarba tėvams. Prieglaudos pagyvenusiems a priori yra neįmanomos. Vyro, kaip šeimos galvos, autoritetas yra neginčijamas. O štai vaikui viskas leidžiama. Vaikų statusas Turkijos visuomenėje prilyginamas šventoms karvėms – juos labai lepina ir mielai, be jokių priekaištų, išlaiko iki senatvės;
* draugiškumas. Didelis dėmesys skiriamas mandagumui ir etiketui. Šie žmonės – tikri diplomatai. Griežtą kritiką ar nepasitikėjimą,  kurią išreiškė jam užsienietis, turkas suvokia, kaip jo asmens įžeidimą.
* gyvenime neatsargūs, bet labai dalykiški ir uolūs darbe;
* paprastumas. Aiškiai stokoja analitinių, apibendrinančių gebėjimų, juos kompensuoja gudrumu ir sumanumu.

Krizė ... arba turkiško modelio silpnosios vietos

Nepaisant pastebimų laimėjimų, Turkijoje vis dar lieka neišspręstų problemų, kurias reikia žinoti investuotojui. Finansų krizės Turkija išvengti negalėjo, nes sumažėjo paklausa Europoje, į kurią labiausiai orientuotas Turkijos produktų eksportas:
- BVP 2009 metais sumažėjo 5,6%,
- infliacija padidėjo daugiau kaip 10%,
- lyra dolerio atžvilgiu nuvertėjo apie 40%,
- padidėjo nedarbas – 14,5%,
- smarkiai nukentėjo mažos įmonės – jų užsidarė šimtai, buvo atleista tūkstančiai darbuotojų. Ištuštėjo kavinės, kirpyklos, parduotuvės, papuošalų prekyvietės, elitinės prabangios parduotuvės.

Erdogano vyriausybė padarė viską, kas įmanoma, kad išbristų iš krizės su minimaliais nuostoliais:
- buvo pritaikytos griežtos priemonės bankams, atšaukusiems kreditus,
- mažoms įmonėms buvo suteikta  daugiau nei milijardo dolerių dydžio pagalba,
- Centrinis bankas sumažino kredito palūkanų normą 1%,
- Erdoganas kreipėsi į Turkijos rūmų ir biržų sąjungą, vienijančią daugiau kaip vieną milijoną įmonių, su prašymu įdarbinti po1 asmenį.

Investuotojai privalo žinoti Turkijos problemas, nes be šito neįvertins rizikos.
Silpnosios vietos yra:
* stipri priklausomybė nuo energetinių išteklių, gaunamų iš užsienio (šalyje faktiškai nėra angliavandenilių ir tauriųjų metalų telkinių). Šiandien du trečdalius reikalingų dujų ji gauna iš Rusijos. Turkija stengiasi rinktis įvairius energijos šaltinius ir jų tiekėjus. Jau paskelbta apie rusų-turkų koncerno steigimą, kuris statys Turkijoje keturis AE blokus;
* Turkija yra antroje, ne pačioje garbingiausioje, prasiskolinusių pasaulio šalių sąrašo vietoje;
* šalyje praktiškai nėra inovacijų, aukštųjų technologijų pramonės. Milžinišką pelną šaliai ir toliau duoda lengvoji pramonė, žemės ūkis ir turizmas. Tai reiškia, kad rimtų, sudėtingų technologijų prekių, kurios yra privalomas išsivysčiusių ekonomikų bruožas, pažymėtų ženklu „Made in Turkey“, pagaminama nedaug. Reikia nepamiršti, kad šiandien Turkija yra perėjimo nuo agrarinės visuomenės į pramoninę stadijoje;
* griežta protekcionistinė valstybės politika. Į Turkijos rinką nelengva patekti net konkurencingiems žymiems Europos gamintojams. Armėnų spaudoje šiuo klausimu buvo pateikta įdomių skaičių: Turkijos muitų vidurkis – 10% (didžiausias – daugiau kaip 200%). Palyginimui, kaimyninės Armėnijos – 2,9%. Turkijoje žemės ūkio produktams taikomas vidurkis – 46,7%, o Armėnijoje – 6,9%. Žemės ūkis Turkijoje grindžiamas dotacijomis: už kiekvieną apdirbtą žemės hektarą ūkininkas gauna 90$ išmoką, skirtą kuro įsigijimui. Žemės mokesčio Turkijoje nėra;
* Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje ekonominė aplinka yra kitokia, nei likusioje valstybės dalyje. Čia, kaip ir Kinijoje, net plika akimi pastebimas atotrūkis tarp laisvų ekonominių zonų ir kitų šalies regionų;
* gyventojų neraštingumas: skaityti ir rašyti moka tik 87% 15 metų ir vyresnio amžiaus  gyventojų, o tarp moterų – tik apie 80% (2004 metų duomenys). Turkija tik šiais metais pasiekė 100% vaikų lankomumą pradinėse mokyklose;
* Šalis yra pilietinio karo su kurdais būsenoje, ir jo pabaigos nematyti. Investuotojams galima priminti, kad 8-ajame dešimtmetyje dėl kurdų partizanų veiklos buvo atsisakyta ketinimo statyti hidro-kaskadą. Dabar ta pati grėsmė kyla naftotiekio Baku-Džeichanas statybai.

Ar reikalingas investuotojui  turkų krantas?

Turkija aiškiai kapanojasi iš krizės. Jos BVP augimas per pirmąjį šių metų ketvirtį pasiekė 11,7%, o tai Turkijos ekonominiam augimui suteikia antrą vietą pasaulyje po Kinijos. Šių metų augimo prognozė – 3,5%.
Naudingiausiomis kapitalo investicijų sritimis Turkijoje vis dar lieka turizmo verslas ir nekilnojamas turtas. Turizmo plėtojimo ateities tendencijos šalyje išlieka stabilios. Šiuo metu ji yra viena iš patraukliausių vietų nebrangiam poilsiui. Tai patvirtina šių metų turistų skaičiaus padidėjimas 18%. Be to, ekonominis nuosmukis Ispanijoje ir Graikijoje galėtų padėti Turkijai tapti labiausiai turistų lankomu Viduržemio jūros regionu. Palyginimui: 2009 metais Turkijos Antalijos oro uostas aptarnavo 18,9 milijonų keleivių, o Ispanijos Palma de Maljorka – 21 milijoną. Be to, vyriausybė tiesiog alpsta dėl investuotojų, steigiančių ir kuriančių turizmo verslą Turkijos kurortinėse pakrantėse.
Turkijoje pradėjo kilti nekilnojamojo turto kainos, o to dar nepastebima daugelyje kitų šalių. Tai reiškia, kad trumpalaikės investicijos į Turkijos nekilnojamąjį turtą gali generuoti daug pelno. Turkijoje šiandien į privataus nekinojamojo turto statybas aktyviai investuoja Norvegija, Olandija ir Vokietija. Rusai ten stato viešbučius, perka degalinių tinklus, atidaro didelius prekybos centrus.
Ankara rimtai ruošiasi tapti savotišku naftos ir dujų tiekimo į Europą regioniniu reguliuotoju.

Apskritai, šiandien Turkija yra galingo geopolitinio pakilimo ir didelių vidaus pasikeitimų laikmetyje. Kur jis nuves ir kokia bus Turkija įvykus šiems pokyčiams, vienareikšmiškai pasakyti negalima.

 

© 2005-2019 Masterforex - V
Visos teisės saugomos.

Apie mus

Partneriai

Reklama

Kontaktai

Atsakomybė