Portalas investuotojams – Market Leader – naujienos, analitika, prognozės

• Trys Masterforex-V knygos
• Atsiliepimai apie Akademiją
• Masterforex-V Akademijos Forumas

„Pietų Korėjos stebuklo“ paslaptys ir nežinomos pamokos investuotojų akimis

Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulio verslo aktyvumo centras vis stipriau slenka į Azijos-Ramiojo vandenyno regioną, stebinantį investuotojus kapitalo augimo tempais ir investicijų pelningumu. Šis fenomenas gavo specialųjį pavadinimą – „Ramiojo vandenyno revoliucija“. Būtent - revoliucija, nes jei 1960 metais Rytų Azijos šalių ekonomika sudarė tik 4% pasaulio BNP, tai jau 1991 metais jų bendras BNP pasivijo JAV – 25%. „Naujos industrinės šalys“ arba „Azijietiški tigrai“, tarp jų ir Pietų Korėja, padarę ekonominį ir technologinį šuolį, padvigubino BVP, tenkantį vienam žmogui, vos per 10 metų, tuo tarpu kai JAV tam prireikė ilgų 47 metų. Galinga Pietų Korėjos valstybė atsirado beveik... iš nieko, tiesiog tuščioje vietoje. Kur slypi nežinomi, tame tarpe slepiami Vakaruose, Pietų Korėjos sėkmės algoritmai ir ar yra perspektyvų investuotojams ateityje? Į šį klausimą  atsako Masterforex-V prekybos Akademijos Pietryčių Azijos atstovybė.

„Nuo vargšų iki turtuolių“

Pasakyti, kad Korėja 60-aisiais buvo skurdi šalis, tai reiškia - nieko nepasakyti. Ji buvo beviltiškai skurdi.
Vidutinės pajamos vienam žmogui neviršijo 80 dolerių per metus (!), pagal šį rodiklį ji atsilikdavo net nuo Nigerijos su Etiopija. Šalyje nebuvo nei vieno daugiaaukščio gyvenamojo namo, vandentiekio nebuvo net sostinėje, o elektra buvo tiekiama tik kelioms valandoms per dieną ir tik stambiuose miestuose. Pavasarį būtinai prasidėdavo badas kaime, nuo kurio žmonės gelbėjosi valgydami žolę ir medžių žievę.

Pietų Korėja – tai šalis, praktiškai neturinti naudingų iškasenų, na gal  truputį  anglies, rūdos, aukso, sidabro, grafito ir klinties. Tačiau vienos kartos gyvenimo bėgyje Korėja iš giliai periferinės, patriarchalinės ir agrarinės tapo viena iš didžiųjų pasaulio pramonės valstybių. Maža šalis (dydis maždaug kaip Portugalijos ar Bulgarijos) su 50 mln. gyventojų,  kurios 70% užima kalnai, tapo pasauline lydere laivų statyboje (užima 45%  rinkos) ir  puslaidininkių gamyboje, antra – mobiliųjų telefonų gamyboje, penkta – automobilių pramonėje, šešta – pagal plieno liejimą ir septinta – pagal žuvies pramonės išsivystymo lygį. Pietų Korėja vos kelių dešimčių metų bėgyje tapo viena iš lyderių elektronikoje ir informacinėse technologijose. Pakanka pasakyti, kad ten plačiajuostis internetas aprėpia visą šalį.

Iš esmės, šalies ekonomika laikoma viena iš labiausiai išsivysčiusių pasaulyje, pagal savo mastus ji užima 13-ą vietą pasaulyje ir 4-ą vietą – visoje Azijoje. Kuo ne „ekonominis stebuklas“ ?!

Pabandykime išsiaiškinti „Pietų Korėjos stebuklo“ fenomeną, surasdami algoritmus, kurių pagalba skaitytojas galės savarankiškai išvesti paralelę su savo valstybe, palygindamas atliekamas reformas ir jų dėsningus rezultatus.

Pietų Korėjos sėkmės istorija

Kaip gi tai nutiko? Koks Pietų Korėjos vystymosi modelis, kur jo privalumai ir trūkumai,  kas jį sąlygojo?
Iš karto būtina pažymėti, jog tikėtis, kad paprastas Korėjos viliojančios patirties išnagrinėjimas atneš greitą ir įtikinamą sėkmę bet kam – yra visiškai iracionalu ir lengvabūdiška.

Korėjos „ekonominis stebuklas“ kyla iš tos pačios korėjietiškos socialinės-ekonominės, istorinės-kultūrinės specifikos, kuri formavosi amžiais ir tūkstantmečiais. Korėjos sėkmės paslaptis yra sėkmingame šalies modernizavimo projekto ir tradicinių dvasinių vertybių derinyje, į kurį genialiai sėkmingai atsižvelgė stambūs Japonijos, JAV ir kitų šalių investuotojai.

Galima išskirti kelis svarbiausius faktorius, be kurių ekonominis vystymasis būtų neįmanomas.

Politiniai faktoriai

Pagrindinis Pietų Korėjos modelio skirtumas nuo klasikinio „vakarų Europos“ vystymosi kelio yra tas, kad jis nesiformavo savaiminiu istoriniu būdu, o buvo primestas subjektyvaus faktoriaus – valstybę valdančio elito. Daugelis iš dabartinių „korėjietiško stebuklo“ mylėtojų pamiršta, kad jis buvo pasiektas  autoritarizmo, gal net gi – diktatūros dėka, kai valdžia nusprendė susikoncentruoti ties ekonominėmis reformomis, atidedant demokratinius pertvarkymus ateičiai.
Po karinio perversmo 1961 metais prezidentu tapęs generolas Pak  Čionghy (1961-1979 m.), prisiekdamas pažadėjo artimiausiu metu perduoti valdžią piliečiams, tačiau laukti to teko ilgai. Šalyje buvo likviduotos visos partijos, išskyrus jo asmeninę, uždraustos profsąjungos ir streikai, buvo nuteisti ir ilgam įkalinti korumpuoti valdininkai ir nepatenkinta opozicija.
Apie  žodžio laisvę ir demokratiją Pietų Korėjoje negali būti net kalbos. Buvo tik jos muliažai, skirti  „vakarų demokratams“, kad šie netrukdytų kurti „ekonominio stebuklo“.

Etninis ir kultūrinis šalies vienodumas. 99% Pietų Korėjos gyventojų – korėjiečiai. O etniškai vientisa šalis yra apibrėžiama kaip  stabilesnė ir lengviau prognozuojama.

Santykinai mažos išlaidos skiriamos karinės pramonės komplekso išlaikymui (2-3%, kai Šiaurės Korėjoje - 60-70% ).

Realios opozicijos nebuvimas padėjo nenukrypti į politinius disputus  ir ilgą laiką išlaikyti labai žemus atlyginimus, tai reiškia, ir gamybos išlaidas, kuriant konkurencingas prekes ir paslaugas.

Pirmoji pamoka.

Nereikia stebėtis, kad žymiausiuose pasaulio Universitetuose stengiamasi išvengti „Pietų Korėjos stebuklo“  politinių sudėtinių dalių nagrinėjimo. „Pietų Korėjos kelias“  netelpa į „vakarų demokratijos“ standartus ir dogmas.

Ekonominiai faktoriai

Teisingai pasirinkta ekonomikos strategija.

a)    „Ekonomikos revoliucija“ Korėjoje buvo pradėta nuo lengvosios pramonės vystymo. Ji nereikalavo nei kvalifikuotos darbo jėgos, nei sudėtingų technologijų, nei stambaus kapitalo, kuris tuo metu šalyje buvo didelė problema. Schema buvo paprasta: ėmė nedideles paskolas užsienyje, užpirkdavo importines žaliavas, užsienio technologijas, o pagamintą produkciją eksportavo, kad nupirktų dar daugiau žaliavų. Ne šalis, o milžiniškas perdirbimo fabrikas. Pradėjo nuo pigių drabužių gamybos, paprasčiausios bižuterijos, moteriškų perukų, vaikiškų žaisliukų. Tais metais korėjietiškais pliušiniais meškiukais buvo užverstas vos ne visas pasaulis, beveik pusę korėjietiško eksporto sudarė rūbai ir audiniai. Bet korėjietiška produkcija, skirtingai nuo kiniškos, buvo ne tik pigi, bet ir santykinai kokybiška.
b)    Tokiu būdu gauta patirtis ir kapitalas, leido 70-aisiais nuo lengvosios pramonės pereiti prie metalurgijos, laivų statybos, cheminės pramonės vystymo, o po to – prie automobilių pramonės ir elektronikos 80-ais metais. Kaip žinia, visos Pietų Korėjos televizorių, vaizdo magnetofonų, lygintuvų ir kompiuterių elektroninės dalys buvo atvežtos iš užsienio, perkant  licencijas iš vakarų įmonių. Keitėsi tik išvaizda – korėjietiškai apvalios formos ir pastelinės spalvos. Iki šiol iki 70% korėjietiškos elektronikos – tai surinkimas pagal vakarų kompanijų licencijas. Bet kuriame Pietų Korėjos brende galima pamatyti amerikiečių arba vakarų Europos „pėdsaką“ – Opel, General Motors arba Ford;
c)    Užsienio kapitalo, technologijų, technikos pritraukimas. Trijų dešimtmečių bėgyje Korėja skolinosi visur, kur tik įmanoma ir kur neįmanoma – ir iš privačių bankų, ir iš valstybių, ir iš tarptautinių organizacijų. Kaip strateginis JAV placdarmas Rytų Azijoje, Pietų Korėja gavo nemažas amerikiečių investicines įplaukas. Eilės metų eigoje užsienio investicijų dalis šalies BVP atžvilgiu viršijo 35%! Sunku prisiminti kitus panašius pavyzdžius. Taip 1985 metais pagal savo įsiskolinimo dydį Korėja užėmė ketvirtą vietą pasaulyje;
d)    Griežtas valstybinis ekonomikos reguliavimas. Pietų Korėjoje buvo net savi „penkiamečio planai“. Ilgą laiką apie jokią laisvą rinką negalėjo būti ir kalbos. Būtent valstybė, įgyvendindama valdomo kapitalizmo koncepciją, atlikinėjo kompanijų atranką, į kurias buvo nukreipiami pinigų srautai iš užsienio.

Šalies „džėbelizacija“

Ypatingą vaidmenį ekonominio šuolio įgyvendinime suvaidino džėbeliai (pažodžiui – pinigų šeimos) – stambios daugiaprofilinės korporacijos, sukurtos ir prižiūrimos valstybės, tačiau faktiškai valdomos privataus verslo.

Susiklostė tokia situacija, kad Korėjoje ne oligarchai valdė Prezidentą, o atvirkščiai - Prezidentas  oligarchus.
Pilna to žodžio prasme, oligarchais buvo „paskirti“ įžymus verslininkai, jiems buvo suteiktos lengvatinės paskolos, mokesčių lengvatos, buvo tiekiami valstybiniai užsakymai ir net buvo užmerkiamos akys į kai kuriuos įstatymų pažeidimus, daromus vardan greitesnės gamybos eksportui organizavimo. Taip atsirado žinomi Korėjos monstrai Hyundai, Samsung, LG, Daewoo. 80-ų pradžioje 75% pramonės kontroliavo džėbeliai, bendra pardavimų apyvarta sudarė 2/3 BNP (!). Stulbinanti gamybos koncentracija. Galima sakyti, kad tai buvo valstybės valstybėje.

Antra pamoka

Kokia gali būti konkurencija, esant tokiai gamybos koncentracijai ir vidinių monopolijų interesų valstybiniam protekcionizmui?! Paslaptis labai paprasta – valstybė realiai išaugino ir palaikė monopolijas, kad jos sugebėtų realiai konkuruoti... pasaulinėse rinkose, o ne šalies viduje. Ši pamoka taip pat prasilenkia su pasenusiomis marketingo, vadybos ir eilės kitų ekonominių disciplinų ir mokslų dogmomis.

Taip pat svarbu, kad šios monopolinės struktūros iki gyvos galvos globojo savo darbuotojus, o tai reiškia  adekvatumą masinėms tradicijoms ir visuomenės lūkesčiams. Jų pagrindas ekonominiu atžvilgiu sudarytas iš:
-    pigios darbo jėgos perteklius. Vos ne svarbiausias Korėjos privalumas – darbininkų pasiruošimas daug ir sąžiningai dirbti už skatikus;
-    orientuota į eksportą ekonomikos vystymo strategija, iš esmės dėl gamtinių išteklių trūkumo. Pavyzdžiui, iš 100 pastatytų tuomet laivų šalyje likdavo tik 3, o „Samsung“ televizorius pirmą laiką turėjo tik  keli procentai Pietų Korėjos gyventojų.

Ir šiandien stipriąja Pietų Korėjos ekonomikos grandimi išlieka eksportas (40% nuo BNP), vystymąsi skatina augantis vartojimas Kinijoje (22% nuo bendros užsienio pardavimų apyvartos) ir Rusijoje:
-    išmani vidinės rinkos apsaugojimo nuo importo politika. Buvo priimta savotiška „jaunos industrijos apsaugojimo“ doktrina, sukurtos sąlygos nacionalinei pramonei, kad pasivyti užsienio konkurentus. Korėja aklinai uždarė savo vidinę rinką. Taip, pavyzdžiui, į šalį buvo uždrausta įvežti užsienietiškus automobilius, kas sąlygojo greitą vietinės automobilių pramonės augimą. Tokiu būdu 80% suaugusių korėjiečių turi automobilius, be to, išskirtinai korėjietiškus. 95% kitų prekių šalyje – nacionalinės  gamybos.
-    Optimali ekonomikos struktūra (žymioji „vieno penktadalio ir pusės“ taisyklė): 20% apdirbimo pramonė +25% finansai +22% paslaugos + visa kita; tame tarpe apdirbimo pramonėje – 20% aukštųjų technologijų sektorius + 30% vidutinių technologijų sektorius + visa kita.

Susumavus, kelių pirmų dešimtmečių bėgyje BNP augimas pasiekė 8-10% per metus, pramonė augo iki 14% per metus, o vidutinis metinis eksporto prieaugis siekė stulbinančius 30%. Pietų Korėja pagal gamybos apimtį greitai aplenkė Korėjos LDR, kuri iš pat pradžių buvo daug turtingesnė ir išsivysčiusi (šiandien jų rodikliai sudaro maždaug 1:15).

Trečia pamoka

Ar galima be galingo profsąjungų judėjimo kurti tinkamas gyvenimo ir darbo sąlygas darbuotojams, didinant jiems atlyginimus proporcingai tų korporacijų kapitalo augimui, kurioms ir dirba tie darbuotojai?  Atsakymas irgi yra gan toli nuo  „vakarų demokratijos“ stereotipų.

Negailestinga kova su korupcija – kaip svarbiausia „Pietų Korėjos stebuklo“ sudėtinė dalis 

Daugelis ekspertų mato Pietų Korėjos korupcijos gyvybingumą vos ne amžinose visuomeninių santykių konfuciško paternalizmo tradicijose („kryžminis apdulkinimas“ – tu – man, aš – tau). Atsižvelgiant į tai, kad be gerų pažinčių valdžios rate Korėjoje verslo kurti „neįmanoma“, korupcija šalyje buvo, yra ir bus (?), kas, savaime suprantama, atbaido eilę potencialių investuotojų.

Bet Korėjos ypatybė yra ta, kad ji taip aršiai kovoja su korupcija, kad jos patirtis gali priblokšti daugelį, nes patirtis yra gana neįprasta:

• prieš teismą už „korupcinius nusikaltimus“ stoja visi, pradedant...  šalies Prezidentu. Korėja – vienintelė šalis, kuri pasodino už grotų du savo buvusius Prezidentus ir jų sūnus, nemažai ministrų, deputatų, nekalbant jau apie tūkstančius žemesnio rango valdininkų. O ima ir duoda kyšius ten daugelis vietinių administracijų vadovų, žurnalistai, verslininkai, mokytojai, valstybės tarnautojai, policija, kariniai komisariatai, gaisro inspekcijos. Tiesa, beveik visiškai pavyko išspręsti kyšininkavimo problemą kelių policijoje;
• organizacijoms, kovojančioms su korupcija, garantuota nepriklausomybė. Speciali kovos su korupcija įstaiga paklūsta tik Prezidentui;
• akcentuojama masinė piliečių pagalba, glaudus bendradarbiavimas su visuomeninėmis organizacijomis, jų materialinis suinteresuotumas. Visą parą dirba specialus centras, kur bet kuris žmogus jam patogiu būdu gali pranešti apie korupciją. Užfiksavus tokį faktą, atliekamas specialus tyrimas, o jam pasitvirtinus, pareiškėjas gauna solidų atlyginimą (nuo 2 iki 10% korupcinės sumos);
• atliekamas rimtas profilaktinis darbas – pradedant plakatais, informaciniais lapeliais ir baigiant paskaitomis mokymo įstaigose bei publikacijomis žiniasklaidoje apie tai, kaip buvo atskleisti korupcijos faktai ir kokius atlygius gavo piliečiai, parodę „pilietinį sąmoningumą“ kovoje prieš korupciją;
•   vis tik pagrindinis dėmesys teikiamas sociokultūrinių faktorių, sukuriančių pagrindą korupcijai bendruomenėje plisti, pakeitimui.

Ketvirta pamoka

Be kovos su korupcija negali būti bendruomenės ir valstybės klestėjimo. Kiek „uždirbo“ valstybė, surinkusi į biudžetą lėšas, nėra taip reikšminga, palyginus su tuo, kiek gali išvogti valdininkai – „liaudies tarnai“ - per korupcinę „atkatų“, kyšių sistemą ir t.t. Nugalėti korupciją be visuomenės ir kiekvieno piliečio  susidomėjimo tuo .... yra neįmanoma. Net ir esant tokiam suinteresuotumui,  išnaikinti korupciją iki galo yra labai sunku. Netaikant išvardintų priemonių, „kova su korupcija“ tampa  eiline „kampanija“, kuri baigiasi, kai tik „nepatogūs valdininkai“ išstumiami iš postų ir į jų „šiltas vietas“ paskiriami „savi žmonės“.

„Atsiskyrėlių karalystės“ arba „Rytinės ramybės žemės“ tautos kultūriniai-mentaliniai faktoriai

Korėjos istorijoje ne kartą buvo taip, kad jos vieninteliu resursu tapdavo patys žmonės.

Korėjiečių nacionaliniai-kultūriniai ypatumai, daugumoje susiję su konfucijietiškomis tradicijomis ir vertybėmis – svarbiausia „stebuklo“ sudėtinė dalis. Turbūt jie patys ir yra pats tikriausias stebuklas tiesiogine to žodžio prasme. Jiems charakteringa:

• atsidavimas savo nacijai;
• didelis įtempto sisteminio darbo vertinimas. Korėjiečiai įsitikinę: norint tapti turtingu, negalima remtis tik į sėkmę ir tikėtis laimingo atsitiktinumo. Būtinas nepaliaujamas darbas ir pastangos. Korėjiečiai žinomi kaip ko gero pati darbščiausia tauta pasaulyje. 60-aisiais jie buvo pasiruošę dirbti už stiklinę ryžių;
• gebėjimas dirbti kolektyve, kolektyvizmas;
• suvokimas valstybės, o šiandien - ir įmonės,  kaip didelės patriarchalinės šeimos, kaip gynėjo, kas reiškia ne tik kūrybingą ir atsakingą darbuotojų požiūrį į darbą, bet ir kompanijos rūpinimąsi savo darbuotojais;
•  valdžios organų rekomendacijas verslo atstovai priima kaip kategorišką įsakymą;
• paklusnumas įstatymams, šalyje praktiškai nėra gatvių nusikalstamumo, o tai daro ją viena iš ramiausių pasaulio šalių. Pagal žmogžudysčių skaičių, lyginant su gyventojų skaičiumi, Korėja nusileidžia Amerikai 2-3 kartus, o pagal vagystes - 10-15 kartų. Seule iki šio nepriimta rakinti duris, kai šeimininkai namuose. Tiesa, Korėja užima pirmą vietą tarp išsivysčiusių šalių pagal automobilių katastrofas – visi korėjiečiai mėgsta viršyti greitį vairuodami. Beje, Korėjoje, ko gero, didžiausias rūkančių procentas pasaulyje, juos pralenkti gali tik kinai;
• pagarba vyresniesiems, pripažįstamas hierarchijos svarbumas visuomenėje.   Ne atsitiktinai korėjietiškoje kalboje daugybė mandagaus bendravimo formų, priklausančių nuo socialinio statuso ir pašnekovo amžiaus;
• pripažįstamas išsilavinimo svarbumas. Pagal išsilavinimo tęstinumą šalis užima pirmą vietą Azijoje. Jiems nėra lygių pasaulyje pagal privačių repetitorių samdymo kiekį. Korėja užima 5 vietą pasaulyje pagal mokslo tyrimų finansavimą. Moksliniams tyrimams eikvojama daugiau, nei 3% BVP. Pagal procentinį rodiklį Korėja lenkia JAV ir pirmaujančias Europos šalis. Dėl tokios politikos Seulas užima pirmą vietą pasaulyje pagal fizikų skaičių vienam žmogui, o Pietų Korėjos moksleiviai reguliariai užima lyderių vietas daugelyje fizikos-matematikos olimpiadų. Su tuo susijęs įdomus faktas, darantis įspūdį bet kam, kas atvyksta  į Korėją pirmą kartą– šalis tiesiog užtvindyta akiniuočiais. Akiniai ten nešiojami ne tik dėl blogo regėjimo, bet ir dėl masinės nuomonės, kad akiniai – tai inteligentiškumo ir išsilavinimo liudijimas, o šios savybės Korėjoje itin vertinamos, tai yra paprasčiausiai madinga;
• vengimas konfliktų ir  harmonijos socialiniuose santykiuose siekimas, kažkoks gilus santarvės svarbumo visuomenėje supratimas;
• neišlepinti, sugeba džiaugtis tuo, ką turi;
• šeimyninių ryšių tvirtumas.  Pakanka pasakyti, kad Korėjoje sutuoktinio neištikimybė yra baudžiamasis nusikaltimas;
• korėjiečiai yra smalsūs ir nuoširdūs kaip vaikai, net infantilūs. Jie net išoriškai atrodo jaunesni, nors jų amžius skaičiuojamas ne nuo gimimo momento, o nuo nėštumo prasidėjimo. Lygindami fizinį ir mentalinį korėjiečio amžių, dauguma ekspertų įvardija savotišką „20% atsilikimą“. T.y., 20-metis korėjietis elgiasi kaip 16-metis. Tai, kas pas mus uždrausta „vaikams iki 16 metų“, Korėjoje ilgą laiką buvo uždrausta neturintiems 20-21 metų.
• tauta labai gudri, nors patys korėjiečiai sako, kad jie – treti pasaulyje pagal gudrumą ... po žydų ir kinų.

Be abejo, urbanizacija, modernizacija, patriarchalinės šeimos irimas palaipsniui išplauna amžinas tradicines vertybes. Bet paklauskite bet kurio korėjiečio, ką reiškia jam šalis, šeima, ir suprasite skirtumą tarp europietiškos ir Rytų kultūros.

Penkta pamoka

Tautos pradmenys, jos istorija, šaknys, tradicijos niekada netrukdys nacijos vystymuisi. Jei „nihilizmas“ vardan „naujųjų vertybių“  bando numarinti nacijos sąmonėje jos istoriją (kaip buvo 80-ų pabaigoje - 90-ų pradžioje postsovietinėje erdvėje) – nacija patenka į aklavietę.

Perėjimo iš diktatūros į demokratiją sunkumai. 1998 ir 2008-2009 metų krizės korėjietiškai

Bet kuris augimas vyksta bangomis (treiderių ir investuotojų aksioma). „Ekonominis stebuklas“, kaip ir bet koks kitas reiškinys, negali tęstis amžinai. Tam jis ir yra stebuklas. Tuo labiau, kai šalis pereina iš diktatūros į demokratiją.

Faktiškai nuo 1987 metų prasideda demokratinės reformos šalyje, tiesioginiai prezidentų rinkimai ir draudimo politinei veiklai nuėmimas. Ekonomikoje – valstybinės kontrolės pakeitimas į laisvą vystymąsi ir konkurenciją, „atvirų durų“ politika, ekonomikos dereguliavimas, importo ir užsienio investicijų liberalizavimas, stojimas į Pasaulio  prekybos organizaciją (PPO).

To pasekoje Korėjos ekonomikos augimo tempai sulėtėjo, o kriziniais visai Pietryčių Azijai 1997 metais šalis atsidūrė ties bankroto riba. Pietų Korėjos ekonomika iš 7-os vietos pasaulyje nusileido į 13-ą.
Turint omenyje ypatingą Korėjos ekonomikos nuo eksporto priklausomybę, bei dėl to atsirandantį didelį jos pažeidžiamumą, globali finansų krizė 2008-2009 metais tai pat nepraėjo pro šalį:

• BVP 2008-ais sumažėjo 3,4%;
• pirmąkart per pastaruosius 11 metų įvyko pajamų dydžio vienam žmogui sumažėjimas, realus atlyginimas nukrito 2,7%;
• 2008-ųjų sausį - stambiausias per 30 metų eksporto sumažėjimas 32,8%;
• skola užsieniui kirto rekordinę kartelę - 425 mlrd. dolerių. Pietų Korėja pirmą kartą per paskutinius 8 metus virto šalimi-skolininke;
• Pietų Korėjos vona atsidūrė tarp silpniausių Azijos valiutų, nusileidusi daugiau nei ketvirtadaliu JAV dolerio atžvilgiu (šiandien jų santykis yra 1000 vonų = 0,9027 dolerio).

JAV dolerio ir Pietų Korėjos vonos kurso grafikas

Tačiau šiai finansinei krizei valstybė buvo pasiruošusi labiau, nei kitos.
Pietų Korėja pagal rezervus užima 6-ą vietą pasaulyje ($240 mlrd.). Priimtos antikrizinės priemonės, tarp kurių – skubi finansinė pagalba bankams ($100 mlrd.), investicinio fondo smulkaus ir vidutinio verslo palaikymui formavimas, ištiso socialinių programų tinklo paleidimas pažeidžiamoms visuomenės grupėms apsaugoti, naujų darbo vietų sukūrimas ir t.t.,  - sukėlė ekonomikos atsigavimą. Jau 2009-ais metais šalies BVP išaugo 0,2%.

Pietryčių Azijos šalių ekonomika, valiutos ir akcijos auga. Japonų ekonomistas Hideki Hayashi tvirtina: „Investuotojai investuoja pinigus, o Azija yra gerbiama dėl jos didelių augimo perspektyvų, o tai kelia ir regioninių valiutų vertę“.

Šešta pamoka

Bet kokie politiniai pasikeitimai ir reformos, laužančios senus nustatymus, sukelia nestabilumą bendruomenėje, reiškia – ir augimo tempų sulėtėjimą. Ši išvada liečia ir perėjimą nuo diktatūros prie „demokratijos“, ir taip pat vargu ar bus provakarietiškų politologų priimta kaip aksioma.

Masterforex-V prekybos Akademijos Pietryčių Azijos šalių treiderių ir investuotojų bendruomenė pasistengė kuo objektyviau aprašyti Korėjos ekonominę situaciją – didžios šalies, kurios tauta parodė pasauliui nuostabų pavyzdį, kaip gali atsilikusi agrarinė šalis, nieko aklai nekopijuodama, eidama savo ypatingu keliu, vos per kelis dešimtmečius išsiveržti į pasaulio lyderių gretas, keldama pasididžiavimą savo piliečiams, pavydą – konkurentams, būdama stambaus kapitalo investicijų objektu ir  keldama nuolatinę sumaištį politologams. Unikalaus Korėjos kelio į lyderius niekas negali įspausti į griežtus pasenusių politologinių ir ekonominių  dogmų rėmus.